Vaikai juokėsi iš prastai apsirengusios mergaitės, su kuria važinėjo mokykliniu autobusu, erzino ją dėl nemalonaus kvapo.
Vieną dieną jie buvo šokiruoti, pamatę ją per televizorių – ir tai visiškai pakeitė jų požiūrį į ją.
Niko nebuvo kaip visi kiti pirmokai.
Ji buvo gerokai žemesnė už savo bendraklasius, liesa ir gležna.
Visi klasės vaikai žinojo, kad Niko gyvena tik su mama ir kad jų šeimos gyvenimas buvo labai sunkus.
Deja, vieną dieną viskas tapo dar blogiau.
Niko kiekvieną dieną važiuodavo namo autobusu, nes jos mama dirbo dviejuose darbuose, kad galėtų išlaikyti dukrą.
Autobuso vairuotoja ponia Elena buvo pripratusi prie to, kad Niko važiuoja viena, ir laukdavo jos kasdien.
Niko kasdien viena ateidavo į stotelę, bet niekas nežinojo, kodėl.
Vieną dieną ponia Elena pastebėjo, kad Niko laukdama atrodo labai liūdna.
Ji vilkėjo senus, skylėtus, dėmėtus ir purvinus drabužius.
– Labas rytas, Niko! – pasisveikino ponia Elena. – Ar tau viskas gerai?
Niko pakėlė akis ir nusišypsojo.
– Labas rytas, ponia Elena. Taip, man viskas gerai, – atsakė ji, įlipdama į autobusą.
Ji buvo laiminga, kad kažkas su ja kalba, nes buvo įpratusi būti ignoruojama.
Kai įlipo į autobusą, viduje jau buvo keletas vaikų.
Marta – išlepinta antrokė – iškart pamatė Niko ir nusijuokė iš jos drabužių.
– O Dieve! – sušuko Marta. – Pažiūrėkit į šitą kaimietę! – sakė ji, rodydama pirštu į Niko.
Niko nuleido galvą, sugėdinta staigaus dėmesio.
Ji tyliai atsisėdo paskutinėje eilėje ir pradėjo verkti.
– Iš kur gavai tokius drabužius? Iš šiukšlyno? – paklausė Marta, priartėjusi prie jos, kad dar labiau ją erzintų.
Artėdama, ji staiga suraukė nosį.
– Fu! Tu smirdi kaip šiukšlių maišas! – pasakė ji.
Martos draugės darė tą patį – raukė nosis.
– Ar tu bent jau plauni save? Ar bent valaisi dantis? – kvatojosi viena iš jų.
– Tu negali rimtai eiti į mokyklą taip atrodydama ir dvokdama, – sakė Marta, tempdama Niko nuo sėdynės.
– Eik namo! Išlipk iš autobuso ir grįžk į savo purvinus namus, – rėkė ji, traukdama ją už rankos.
Vaikai kiekvieną dieną juokėsi iš Niko dėl jos išvaizdos.
Niko kentėjo, bet nieko nesakė.
Ji tik tyliai verkė, kol mergaitės ją erzino ir bandė išmesti iš autobuso.
Bet staiga mergaitės atsitraukė, išgąsdintos šauksmo.
– Gana! Liaukitės skriaudę šią mergaitę! – pasigirdo balsas.
Ponia Elena viską girdėjo ir nusprendė sustabdyti autobusą, kad apgintų Niko.
Ji nuėjo į galą ir paprašė Niko atsisėsti priekyje, už vairuotojo sėdynės.
Po to, kai vaikai buvo išlaipinti mokykloje, ponia Elena negalėjo nustoti galvoti apie tai, kas nutiko autobuse.
Ji nusprendė išsiaiškinti, kodėl Niko ateina į mokyklą su purvinais drabužiais.
Po darbo ji nuėjo į Niko namus.
Ji sužinojo visą tiesą ir buvo sukrėsta tuo, ką pamatė.
Ponia Elenos dukra dirbo žiniasklaidos įmonėje.
Ji nedelsdama paskambino jai ir papasakojo Niko istoriją.
Kitą savaitę Niko vėl atėjo į stotelę su senais drabužiais.
Marta ir jos draugės laikėsi už nosies ir kuždėjosi tarpusavyje.
Ponia Elena linguodama galva stebėjo jas, bet buvo laiminga, kad bent jau jos nustojo sakyti bjaurius dalykus.
Po kelių dienų mokykloje vyko susitikimas su mokytojais, vaikais ir jų tėvais.
Niko ir jos mama neatvyko.
Ponia Elena įėjo į klasę ir vidury susitikimo įjungė televizorių.
Viena populiariausių televizijų rodė reportažą apie Niko.
Jį filmavo ponios Elenos dukra, o transliavo stotis.
Kai ponia Elena sužinojo Niko istoriją, suprato, kad visa šalis gali pasimokyti iš jos gyvenimo.
Nors ji buvo maža ir gležna mergaitė, turėjo stiprų charakterį, kuris įkvėpė net autobuso vairuotoją.
Niko augo be tėvo ir išmoko, ką reiškia būti nepriklausomai.
Jos mama susirgo, o draudimas atsisakė apmokėti gydymą.
Taigi, kai mama atgulė į lovą, ji nebegalėjo rūpintis Niko – nei nuvesti į mokyklą, nei gaminti, nei tvarkyti namų.
Niko perėmė visas atsakomybes: rūpinosi savimi ir mama, kol ši buvo serganti.
Ji valė namus, išnešdavo šiukšles, gamino maistą, skalbė drabužius ir duodavo mamai vaistus.
Po reportažo Marta ir kiti klasės draugai suprato, kodėl jos drabužiai visada buvo suplyšę ir nešvarūs – ji prisiėmė suaugusiųjų atsakomybę prieš eidama į mokyklą.
Televizijos žinios pagyrė mažą, bet drąsią ir stiprią Niko.
Ponia Elena atsisuko į tėvus ir paaiškino, kodėl parodė reportažą.
– Jūsų vaikai kiekvieną dieną autobuse tyčiodavosi iš Niko.
Vaikai, tikiuosi, kad ši laida išmokė jus, kaip svarbu būti geriems visiems, kuriuos sutinkame.
Mes visi kovojame su savo kovomis, kurių nematome, todėl visada geriau būti maloniems, – pasakė ji.
Nuo tos dienos niekas daugiau nebesijuokė iš Niko.
Vaikai pirmieji ją pasveikindavo ir elgdavosi su ja maloniai, siūlydavo užkandžių ir gėrimų pakeliui į mokyklą.
Marta ir jos draugės padovanojo Niko kelias savo sukneles, kad ši galėtų lankyti mokyklą tvarkingais drabužiais.
Jų tėvai surinko pinigų, kad Niko mama galėtų pasidaryti operaciją.
Netrukus moteris grįžo iš ligoninės ir vėl pradėjo dirbti.
Grįžusios namo, jos buvo nustebusios pamačiusios televizijos stoties direktorių, laukiantį jų su čeku rankose.
– Tai aukos nuo žiūrovų, sujaudintų jūsų istorijos.
Tikimės, kad pasinaudosite jais užtikrinti Niko ateitį ir pagerinti jūsų gyvenimą, – sakė direktorius, įteikdamas čekį.
Už tuos pinigus Niko ir jos mama galėjo sumokėti už mokslą ir nusipirko mažą, bet naują namą – ir gyveno jaukiai.
Ką galime išmokti iš šios istorijos?
Škotų patarlė sako: „Nevertink pagal išvaizdą – turtinga širdis gali būti paslėpta po vargingu apsiaustu.“
Vaikai buvo greiti teisti Niko pagal jos išvaizdą, nesuprasdami, kad ji stengėsi išgyventi ir rūpinosi savo sergančia mama.
Svarbu neskubėti teisti kitų – niekada nežinome, ką jie išgyvena.
Pasidalink šia istorija su artimaisiais.
Galbūt ji juos įkvėps ir praskaidrins dieną.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su draugais!
Kartu galime skleisti jausmus ir įkvėpimą.
