Sustabdžiau moterį, važiuojančią 150 km/h, ir išrašiau jai baudą, bet tada staiga pastebėjau kažką neįprasto po jos kojomis.
Tai buvo dar viena eilinė darbo diena.
Mano partneris ir aš patruliavome greitkeliu, žinomu dėl dažnų avarijų, ypač tiesiose atkarpose, kur vairuotojai linkę spausti greičio pedalą.
Viskas atrodė įprasta, beveik per ramu.
Tada sidabrinis sedanas praskriejo pro mus, tarsi mūsų visai nebūtų buvę.
Žvilgtelėjau į radarą – 150 km/h.
Tuščias greitkelis, ryški dienos šviesa.
Gal būtų galima manyti, kad vairuotojas tiesiog skubėjo, bet tai nepateisina įstatymo pažeidimo.
Greitai patikrinau numerius – švari istorija, tinkamai registruota, jokių pranešimų.
Įjungiau šviesas, sireną, signalizuodamas vairuotojui sustoti.
Automobilis trumpam sulėtino, bet vėl paspartėjo.
Per garsiakalbį griežtai pareikalavau:
– Vairuotoja, sustokite iš karto! Jūs pažeidėte eismo taisykles ir turėsite susidurti su pasekmėmis.
Po kelių šimtų metrų automobilis pagaliau sustojo kelkraščiu.
Išlipau ir, laikydamasis standartinės procedūros, priėjau prie vairuotojos pusės.
Vairuotojos vietoje sėdėjo jauna moteris, apie trisdešimties metų.
Jos veidas buvo blyškus, nervingas, akys pilnos baimės.
– Ponia, ar suprantate greičio ribą šiame greitkelio ruože?
– „Taip… taip, žinau…“ tarstelėjo ji, beveik užspringdama.
– „Tada gal galiu pamatyti jūsų vairuotojo pažymėjimą ir automobilio registraciją?“ paklausiau griežtai, prisilenkdamas prie lango.
Tuomet pastebėjau kažką neįprasto po jos kojomis.
Ant automobilio grindų buvo…
Skystis kaupėsi jos kojų apačioje… bet tai nebuvo tik išsiliejęs vanduo.
Iš karto supratau – prasidėjo jos gimdymas.
– Ponia… ar ką tik plyšo jūsų vandenys?
– „Prašau… padėkite man… aš viena… niekas čia nėra…“ sušuko ji.
Be jokių dvejonių.
Aš pranešiau dispečeriui, kad lydžiu nėščią moterį į artimiausią ligoninę.
Perkėlėme ją į mūsų patrulinį automobilį, ir aš važiavau greitai, bet atsargiai.
Jos riksmai stiprėjo – susitraukimai didėjo.
Laikiau ją už rankos, teikdamas ramybę, nors pats vos išlaikiau ramybę.
Pasiekėme ligoninę paskutinę akimirką.
Personalas jau buvo lauke – įspėti mano skambučiu.
Ji buvo skubiai nuvežta į gimdymo skyrių.
Po kelių valandų aš grįžau – vis dar sukrėsta dėl to, kas įvyko.
Akušerė įžengė į koridorių, šypsodamasi tarė:
Sveikiname, tai mergaitė.
Stipri ir sveika.
Motina taip pat saugi.
Tokie momentai primena, kodėl vertinu šį darbą.
Įstatymas svarbus.
Bet užuojauta svarbiau…
