MANO AMŽIUS 77 METAI IR MANO VAIKAI PADARĖ, KAD JAUČIAUOSI KALTA DĖL SAVO PLANO KELIAUTI VIENA — AR TURĖČIAU ATSISAKYTI SAVO NUOTYKIŲ, KAD JUOS PATENKINČIAU, AR GYVENTI SAU?
Būdama 77 metų esu tokioje gyvenimo stadijoje, kai sprendimai, kuriuos priimu, yra labai asmeniški, tačiau dažnai vertinami per šeimos lūkesčius.
Jau daugelį metų svajojau apie kelionę viena, todėl nusprendžiau ją įgyvendinti.
Šis sprendimas sukėlė daug abejonių ir mišrių jausmų.
Visada tikėjau, kad gyvenimą reikia gyventi pilnai, nesvarbu, kiek tau metų.
Visada mane žavėjo idėja keliauti viena.
Man tai reiškia laisvę, savistabą ir galimybę pamatyti pasaulį taip, kaip noriu.
Būdama 77 metų jaučiau, kad tai mano šansas — dabar arba niekada.
Mano kelionės tikslas buvo mažas Europos miestelis, kupinas kultūros, gražios architektūros ir istorijos.
Viską kruopščiai planavau — nuo jaukių apgyvendinimo vietų iki lankytinų vietų.
Ši kelionė buvo mano atkaklumo ir nepriklausomybės šventė, ne tik atostogos.
Tačiau mano sūnus netikėtai sureagavo į mano entuziazmą.
Jis pasakė: „Mama, tu per sena keliauti viena.
Tai neapgalvota ir pavojinga.“
Jo žodžiai privertė suabejoti savo sprendimu.
Dar daugiau, jis pasiūlė panaudoti pinigus anūkės mokslams, manydamas, kad jų finansinės reikmės svarbesnės už mano norus.
Jis privertė susimąstyti, ar aš esu egoistė, norėdama investuoti į savo patirtis ir svajones, o ne padėti kitai kartai.
Iš kitos pusės, po viso gyvenimo darbo ir aukų jaučiausi verta skirti laiko sau.
Apie tai kalbėjau su draugais ir kitais keliautojais.
Viena draugė, pensininkė mokytoja, mane padrąsino: „Verti tai padaryti.
Tavo laimė yra tokia pat svarbi kaip ir bet kieno kito.“
Kitas keliautojas sakė: „Kelionė viena tavo amžiuje yra nepriklausomybės ir drąsos ženklas.
Gyventi gyvenimą su nuotykiais svarbu, nesvarbu, ką galvoja kiti.“
Šios diskusijos padėjo suprasti, kad mano noras keliauti viena nėra egoizmas, o mano asmenybės ir autentiško gyvenimo troškimo išraiška.
Galiausiai nusprendžiau siekti savo svajonės.
Pranešiau sūnui, kad nusprendžiau gyventi pilnai ir priimti naujas patirtis.
Tačiau pasiūliau padėti anūkei per mentorių veiklą ar mažesnėmis finansinėmis įmokomis, nenutraukiant savo planų.
Ši kelionė reiškia daugiau nei atostogas; tai mano laisvės šventė ir priminimas, kad gyvenimas yra nuotykis, kurį verta gyventi bet kuriame amžiuje.
Ši patirtis priminė man asmeninės laimės ir šeimos įsipareigojimų pusiausvyrą.
Tikiuosi, kad ši istorija įkvėps tuos, kurie susiduria su panašiomis situacijomis, sekti savo svajonėmis.
Mūsų gyvenimai per trumpi, kad būtų valdoma kitų lūkesčių.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su draugais!
Kartu galime skleisti emociją ir įkvėpimą.
