Pirmieji žmonės, išėję už namų ribų, buvo vyras ir moteris, matyt, vyras ir žmona.
Jie vis dėlto nusprendė pažiūrėti, koks šuo taip loja visą rytą.
Paėję visai nedaug garažų link, jie ją pamatė.
Ji vis dar lojo, atsukusi snukį į namus.
Už jos, ant žemės, gulėjo žmogus.
Vyras ir moteris nubėgo šuns link.
Buvo aišku, kad ji kviečia žmones.
Tačiau kuo arčiau jie ėjo, tuo labiau šuo lojo ant jų.
Ir lojimas darėsi agresyvus.
Tai buvo aviganis, rimtas šuo.
Arti prieiti neįmanoma.
Moteris pasiūlė iškviesti greitąją pagalbą.
Greitoji atvyko greitai.
Jie privažiavo arti, du medikai išlipo iš automobilio.
Moteris skambindama buvo perspėjusi, kad ten yra šuo, kuris neprileidžia.
Ir kai jie pajudėjo žmogaus link, ji jiems taip pat tai sušuko.
Tačiau šuo nustojo loti, vos tik pamatė greitąją.
Ji priėjo prie šeimininko ir atsisėdo šalia.
Du medikai priėjo prie žmogaus gana arti.
Šuo sėdėjo nejudėdamas.
— Ką darysime?
— Atrodo protinga, prileido.
— Aš prieisiu.
— Jei kas, papurkšk balionėliu.
Gydytojas atsargiai pastatė dėžę su vaistais, pritūpė šalia žmogaus, žvilgčiodamas į šunį.
Šuo tylėdamas žiūrėjo.
Pulsas buvo, bet silpnas.
Vyras buvo gana jaunas, maždaug 35 metų, netekęs daug kraujo.
Žaizda buvo pilvo srityje.
Vienas iš medikų atidarė lagaminėlį su vaistais ir greitai sutvarstė žaizdą.
Kitas paruošė du švirkštus ir greitai suleido vaistus.
Šuo atidžiai stebėjo.
Tuo metu jau buvo susirinkę nemažai smalsuolių.
Bet jie stovėjo maždaug dešimties metrų atstumu.
Niekas nedrįso prieiti arčiau.
Vienas iš medikų nuėjo atnešti neštuvų.
Jie atsargiai paguldė vyrą, įkėlė į automobilį.
Šuns paimti nebuvo galima.
Ji žiūrėjo į juos, o jie į ją.
Bet instrukcija…
Ir ką daryti toliau?
Greitoji atsargiai pajudėjo nelygiu keliu.
Šuo bėgo šalia.
Iki ligoninės buvo netoli.
Visą kelią aviganė, tai atsilikdama, tai pasivydama, bėgo paskui automobilį.
Prie ligoninės užtvaro greitoji sustojo.
Sargai pakėlė užtvarą, ir greitoji įvažiavo į teritoriją.
Vairuotojas pasakė vienam sargui:
— Pas mus vyras su žaizda.
— Tai jo šuo.
— Supratau, o ką aš padarysiu?
Pažvelgęs į šunį, jis riktelėjo:
— Stok!
— Fu!
— Negalima!
— Sėdėk!
Šis komandų rinkinys šiek tiek sutrikdė aviganę.
Bet ji sustojo, atsisėdo prieš užtvarą ir tik žvilgsniu lydėjo tą automobilį.
Pasėdėjusi maždaug valandą laukdama, ji atsigulė arčiau tvoros krašto, kad netrukdytų pravažiuojantiems automobiliams.
Sargai iš pradžių ją stebėjo, kad ji neprasmuktų į teritoriją.
Bet paskui, supratę, kad ji lauks čia, tiesiog kartais žvilgtelėdavo į jos pusę.
— Ką darysime?
— Nieko, o ką tu siūlai?
— Tai kiek ji čia gulės?
— Kas ją žino?
— Gal pagulės ir nueis.
— Ne…
— Ji protinga, atrodo.
— Nejaugi lauks?
— O kiek laukti?
— Jei ten viskas blogai, tai gali ir nesulaukti.
— Štai tau ir bėda…
— Gal jai duoti ko nors pavalgyti?
— Aha!
— Prijaukink ją čia, o paskui tave atleis.
— Tai ką daryti?
— Nieko.
— Pažiūrėsime, gal pati nueis.
— O jei nenueis, tada ir spręsime.
Atėjo rytas.
Aviganė vis dar gulėjo prie įvažiavimo.
Sargyba turėjo pasikeisti.
Atėjusiems paaiškino situaciją.
Vienas iš tų, kurie baigė pamainą, pasakė:
— Aš nueisiu, sužinosiu, kaip ten tas vyras.
— Ir paaiškinsiu situaciją.
— Kad netyčia neiškviestų gyvūnų gaudytojų.
— O tai pažiūrės per kameras…
— Gal ir atnešiu jai ko nors pavalgyti…
— Nemaitink čia!
— Ne, tegu čia nudvesia po tvora!
Šuo atidžiai žiūrėjo į kalbančius ir į ją žvelgiančius žmones.
Praėjo apie keturiasdešimt minučių.
Sargas, išėjęs sužinoti naujienų, grįžo.
— Na ką?
— Kaip tas vyras?
— Išoperavo.
— Reanimacijoje.
— Sako, kad daugiau ar mažiau stabiliai.
— Štai, valgykloje išprašiau likučių.
Vyras plastikiniame indelyje atnešė kotletą, dešrelę, o kitame giliame dubenyje — vandens.
— Bet čia maitinti negalima…
— Eikš čia, — pašaukė jis šunį, statydamas dubenis po medžiu prie kelio krašto.
Aviganė atidžiai žiūrėjo į jį, nejudėdama iš vietos.
— Eik, ėsk.
— Bent vandens išgerk.
— Imk!
— Galima!
Vyras bandė prisiminti komandas.
Aviganė atsistojo, bet iš vietos nepajudėjo.
Buvo aiškiai matyti, kad ji galvoja.
Ji žiūrėjo į žmogų, į dubenis, į užtvarą.
Atsisėdo.
— Na, kaip nori, — vyras pasitraukė nuo medžio ir vėl priėjo prie būdelės.
Šuo lėtai atsistojo ir priėjo prie dubens.
Pauostė ir godžiai pradėjo lakti vandenį.
Praėjo savaitė.
Šios protingos šuns šeimininką jau prieš dvi dienas perkėlė į palatą.
Jis pamažu sveiko.
Nebuvo ko paklausti apie šunį.
Ir dėl to buvo labai liūdna.
Jie gyveno dviese po to, kai jis dėl sužeidimo išėjo į atsargą.
Kartu tarnavo, kartu išėjo į civilinį gyvenimą.
Jis labai tikėjosi, kad toks protingas šuo neprapuls.
Tuo metu aviganė persikėlė nuo tvoros prie medžių.
Iš ten buvo taip pat patogu stebėti įvažiavimą.
Sargas ją po truputį pamaitindavo.
Jam kilo mintis, kad galima nueiti pas šeimininką ir pasakyti, jog šuo čia, prie ligoninės, sėdi.
Po pamainos jis nuėjo į skyrių, kuriame gulėjo vyras.
Sargas įėjo į palatą.
Ten buvo keturios lovos, ant dviejų gulėjo pacientai.
Vienas buvo gulintis ligonis, kitas vaikščiojo, matyt, todėl buvo su sportiniu kostiumu.
— Laba diena, — sargas kreipėsi į gulintįjį.
— Jūs Fomičiovas Aleksejus?
— Laba diena, taip, aš.
— Kas nutiko?
— Aš šios ligoninės sargas, nesijaudinkite!
— Nieko blogo, priešingai, gero!
— Ar tai buvo jūsų aviganė?
— Buvo?
Su nerimu balse paklausė Aleksejus.
— Na, aš neteisingai pasakiau, atsiprašau.
— Ji yra!
— Ji visą tą laiką guli prie įvažiavimo.
— Dabar, tiesa, pasitraukė šiek tiek toliau, bet neišeina.
— Mes ją truputį pamaitiname.
Aleksejus užsimerkė, šypsojosi ir lingavo galvą iš vienos pusės į kitą.
— Ką?
— Ne jūsų?
— Mano, mano!
— Mano Alma…
— Mes tarnavome kartu.
— Ji dresuota.
— Labai protinga.
— Taip, mes jau supratome, — šypsojosi sargas.
Jam buvo taip džiugu, kad situacija taip išsisprendė.
— Ar galiu jūsų paprašyti?
— Paduokite man servetėlę nuo spintelės.
Sargas padavė servetėlę.
Aleksejus patrynė ja rankas, nusivalė veidą.
— O dabar paimkite plastikinį maišelį, aš įdėsiu ten servetėlę.
— Nuneškite ją Almai, prašau, ji supras!
Sargas išėjo iš ligoninės teritorijos ir priėjo prie medžių, kur budėjo Alma.
Ji pamatė maišelį jo rankose.
Atsistojo.
Bet prie rankų ji vis tiek nėjo.
Jis padėjo maišelį ant žemės ir jį atidarė.
Pasitraukė į šalį.
Alma priėjo prie maišelio.
Ilgai, labai ilgai ji uostė tą servetėlę.
Paskui atsargiai ją ištraukė, pasitraukė po medžiu, atsigulė, padėjo servetėlę ant letenų ir galvą ant jos.
Pabaigos žodis.
Alma sulaukė savo šeimininko.
Džiaugsmo buvo tiek, kad neįmanoma apsakyti!
Jie ne kartą gelbėjo vienas kitą ir žinojo, kad reikia laukti.
Ji sulaukė!
