Per atsisveikinimo ceremoniją su tėvu aštuonmetis vaikas stovėjo nejudėdamas šalia jo.
Kai paaiškėjo priežastis, visi sustingo vietoje, priblokšti.
Bėgant laikui, svečiai ateidavo pareikšti užuojautos, o ji tik tyliai žiūrėjo į tėvą.
Motina bandė ją atitraukti, įkalbinėdama išeiti, bet mergaitė ramiai kartojo, kad nori likti šalia tėvo iki pat galo.
Žmonės žvilgčiojo vieni į kitus: vieni su užuojauta, kiti su nerimu, bet niekas nedrįso kištis.
Namuose tvyrojo tyla, tik kartais girdėjosi tylus suaugusiųjų šniurkščiojimas.
Vaikas nevalgė, nesėdo, tik paprašė kėdės, kad būtų viename lygyje su karstu.
Laikas slinko lėtai, artėjo naktis, o mergaitė liko nejudanti, tarsi ko nors laukdama.
Kai nuovargis pradėjo jaustis, močiutė užklojo ją lengvu pledu, ir daugelis atsipalaidavo.
Staiga mergaitė staigiai atsistojo, atsirėmė į karsto kraštą ir atsargiai įlipo vidun.
Ji įsitaisė ant tėvo kūno ir apkabino jį.
Iš pradžių svečiai sušuko ir puolė ją atitraukti nuo karsto, bet pamatę, kas vyksta viduje, visi buvo sukrėsti.
Kambaryje stojo tyla, girdėjosi tik ramus mergaitės kvėpavimas.
Kamila gulėjo ant tėvo, bet nemiegojo – jos akys buvo atmerktos ir budrios.
Atrodė, kad ji bandė kažką išgirsti, pagauti tai, kas nematoma kitiems.
Tėvo rankos, lyg per stebuklą, atsidūrė ant jos nugaros – lengvas, bet juntamas prisilietimas, kurio nebuvo galima paaiškinti.
Kai kurie suaugusieji sustingo, nepajėgdami pajudėti, kiti bandė tai racionalizuoti:
„Tai sutapimas… kūnas pats pasislinko…“ Bet niekas negalėjo paneigti neįprastos harmonijos jausmo, tvyrojusio ore.
Kamilos motina priėjo arčiau, nedrįsdama nutraukti šios keistos akimirkos.
Močiutė tyliai pasakė: „Duokite jai laiko… gal tai jos atsisveikinimo būdas“.
Po kelių minučių mergaitė atsargiai atsistojo, tarsi kažką priėmusi ir supratusi.
Ji ištiesėsi, perbraukė ranka per tėvo drabužius ir tyliai tarė: „Sudie, tėti“.
Tada, neatsisukdama, nulipo nuo kėdės ir atsisėdo šalia motinos.
Svečiai stovėjo tylėdami.
Niekas nekalbėjo apie tai, kas ką tik įvyko, bet visų širdyse apsigyveno nuostabus jausmas: kartais ryšys tarp gyvenimo ir mirties yra stipresnis, nei atrodo, ir kai kurie atsisveikinimai nepavaldūs žodžiams…
