Tėvas ją mušdavo.
Žiauriai mušdavo.
Motina gerdavo kartų gėrimą.
Todėl ji augo gatvėje.
Ir tiesiogine to žodžio prasme.
Čia valgydavo, kartais ir miegodavo.
Dažnai tekdavo girdėti pašaipas savo adresu.
Ir ji išmoko gintis.
Kumščiais.
Tiksliau, mažais kumšteliais.
Ir ji užaugo sulaužytu žmogumi.
Taip, bent jau, sakė jos gydantis psichologas, o vėliau – psichiatras.
Vaistus ji vartodavo reguliariai.
Kas, beje, visiškai neturėjo jokio poveikio jai.
Į pasimatymus ji nevaikščiojo.
Netikėjo, kad kas nors galėtų susidomėti tokiu sulaužytu žmogumi.
O tai reiškia…
Visą savo laiką skirdavo darbui ir benamių žmonių priežiūrai miesto gatvėse.
Ji buvo savanorė vienoje labdaros organizacijoje.
Ir taip paskirstydavo savo laiką, kad jo daugiau niekam nelikdavo.
Tik grįžti namo ir užmigti pavargusio žmogaus miegu.
Butas jai liko nuo tėvų.
Ir priminė patirtas kančias.
Todėl ji norėjo persikelti.
Bet pinigų tam nebuvo.
Todėl tekdavo eiti miegoti vietoje, kur sienos priminė vaikystės patyčias.
Ir tai labai ją kankino.
Ji nenorėjo grįžti į šį butą.
Ir stengdavosi kaip galėdama atidėti tą akimirką.
Todėl vaikščiodavo po kiemą ir rūkydavo cigaretę po cigaretės.
Kol neapimdavo pykinimas ir neišsisklaidydavo neramios mintys.
Kaimynai, vedžiojantys šunis ar nešantys šiukšles, stengdavosi jos nekirsti kelyje.
Jos reputacija buvo, švelniai tariant, ne visai normalaus žmogaus.
Štai ir tą vakarą buvo taip pat.
Ji vaikščiojo po kiemą ir bandė save įtikinti eiti namo, kai atsitrenkė į aukšto, stambaus žmogaus nugarą.
Jis stovėjo, šiek tiek pasilenkęs į priekį, ir įnirtingai keikėsi.
Tiesiai priešais jį ant žemės sėdėjo mažas pilkas kačiukas.
Vyras pasilenkė ir, išrėžęs dar vieną keiksmažodį, pakėlė ranką smogti mažyliui.
Ji staiga pajuto aštrų neapykantos antplūdį.
Prisiminimai užliejo ją tvirta banga, užtvindydami viską galvoje, ir atrodė, kad visas pasaulis išnyko.
Kaip ji atsidūrė tiesiai prieš vyro veidą, ji taip ir nesuprato.
Bet pamatė, kaip jos mažas ir tvirtas kumštis išlėkė į priekį.
Ir pataikė tiesiai į kaktą sveikam vyrui, kuris norėjo smogti kačiukui.
Tas aiktelėjo, suriko ir bandė pakelti dešinę ranką, bet…
Nespėjo.
Tikslus smūgis kairiąja į žandikaulį parbloškė jį ant žemės.
Vyras krito kaip pakirstas, išleisdamas tokį aimaną, kad subėgo visi, buvę kieme.
Ji pasilenkė ir pakėlė mažą pilką kačiuką.
Sukritę žmonės su nebyliu nuostabu žiūrėjo į milžinišką vyrą ir mažą merginą su kačiuku rankose.
– Jis norėjo jį smogti, – paaiškino ji susirinkusiems.
Po to apsisuko ir nuėjo namo.
Likę žmonės net nebandė atgaivinti ant žemės gulėjusio.
Priešingai.
Jie labai džiaugėsi įvykusiu.
Vyras buvo kieme žinomas dėl savo neapykantos ir agresyvumo.
Ir netrukus ant jo buvo išversti dešimt kibirų šiukšlių, kuriuos anksčiau ketino išmesti visai kitur.
– Palaukite.
Palaukite! – sušuko paskui merginą vaikinas su maža juokinga šunimi pavadėlyje.
Jis pakėlė savo gauruotą augintinį ir nubėgo paskui ją.
– Aš žaviuosi! Labai! Jūsų… kilniu poelgiu, – pasakė jis.
– Bet kaip jūs nebijojote?
Ir staiga merginai pirmą kartą gyvenime norėjosi papasakoti šiam vaikinui, kodėl ji taip pasielgė.
Jie atsisėdo ant suolelio prie pat įėjimo į laiptinę.
– Mano gydytojas mane vadina – Sulaužytas žmogus, – tarė ji vyrui.
Po pusantros valandos paaiškėjo, kad jis rašo disertaciją apie smurtą šeimoje.
Jie ilgai sėdėjo ir kalbėjosi.
Ir galiausiai jis jai pasakė:
– Žinote, sulaužyti žmonės, keista, bet yra labiausiai prisitaikę prie gyvenimo.
Jei jie turėjo drąsos pasipriešinti.
Įveikti save.
Ir tada jie jau nebėra sulaužyti.
Nes jiems būdingas ypatingas teisingumo jausmas.
Jie yra visų nuskriaustųjų ir engiamųjų gynėjai.
Kačiukas jau seniai miegojo, patogiai įsitaisęs merginai ant kelių.
Ir kaimynai su kibirais bei šunimis išsiskirstė.
O jie…
Vis dar sėdėjo, sėdėjo, sėdėjo ir… kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo…
Ir mergina jau nebejautė savęs sulaužytu žmogumi.
Ji jautėsi gynėja ir įdomia moterimi.
Tai ji perskaitė vaikino su maža juokinga šunimi akyse.
Tą naktį, pirmą kartą per daugelį metų, jai nebuvo vieniša ir baisu šiose sienose.
Visų pirma, šalia jos miegojo, saldžiai šnopavo, mažas pilkas kačiukas.
O antra, priešais ją stovėjo vyro akys, kupinos susižavėjimo, nuostabos ir dar kažko tokio…
Kas jai buvo nepažįstama.
Daugiau ji nebijodavo miegoti viena šiame bute.
Nes netrukus jaunas vyras persikėlė pas ją.
Ir maža juokinga šunytė susidraugavo su pilku kačiuku.
Štai tokia istorija apie sulaužytą žmogų…
