Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad viena melagystė gali sugriauti draugystę – ypač tokią artimą, kokią turėjau su Džena.
Mes buvome neatskiriamos nuo studijų laikų.
Nuo naktinių mokymosi sesijų iki nesibaigiančių savaitgalio nuotykių – mūsų ryšys visada atrodė nesugriaunamas.
Tačiau niekas negalėjo manęs paruošti tam šokiruojančiam melui, kurį Džena slėpė tiek nuo manęs, tiek nuo savo vaikino, Adamo.
Viskas prasidėjo prieš kelis mėnesius, kai Džena pradėjo keistai elgtis.
Ji vėlavo į mūsų susitikimus, atrodė išsiblaškiusi ir vis daugiau laiko praleisdavo telefone.
Pamaniau, kad ji tiesiog užsiėmusi darbu, tačiau pradėjau pastebėti įtampą jos santykiuose su Adamu.
Tobula pora atrodė nebe tokia tobula, ir tai privertė mane susimąstyti, kas vyksta.
Vieną vakarą, kai sėdėjome ant sofos žiūrėdamos filmą, Džena numetė tikrą bombą.
– Aš nėščia, – tyliai pasakė ji, žvelgdama į mane ir laukdama mano reakcijos.
Akimirką sustingau.
– Palauk, ką? Tu rimtai?
Ji linktelėjo, nervingai kramtydama lūpą.
– Nežinau, ką daryti.
Adamas labai džiaugiasi mintimi apie šeimą.
Bet aš bijau.
Nežinau, ar esu tam pasiruošusi.
Nežinojau, kaip sureaguoti.
Buvau mačiusi, kaip Džena išgyvena abejones dėl įvairių dalykų, bet šis atvejis buvo kitoks.
Norėjau ją palaikyti, tačiau jaučiau, kad kažkas čia ne taip.
Laikas atrodė per daug skubotas, o jos balse buvo neaiškumo, kuris nederėjo prie žmonių, besidžiaugiančių naujiena apie nėštumą.
– Džena, ar tikrai tuo įsitikinusi? – paklausiau, stengdamasi išlikti rami.
– Aš neturiu pasirinkimo, – jos akys pritvinko ašarų.
– Aš negaliu prarasti Adamo.
Jei jam pasakysiu, kad nesu nėščia, manau, jis mane paliks.
Jis vis kalba apie tai, kaip nori kūdikio, ir jei aš jo jam neduosiu, jis pamanys, kad nemyliu jo.
Jaučiau, kaip skrandyje susiformavo sunkus mazgas.
Džena visada buvo nepriklausoma, bet dabar atrodė kaip visiškai kitas žmogus.
Jos balse buvo neviltis, bet nežinojau, kaip jai padėti.
Bėgant savaitėms, pastebėjau vis daugiau keistų dalykų.
Jos „augantis“ pilvukas neatrodė labai įtikinamai.
Ji nuolat lankydavosi „pas gydytoją“, bet būdavo labai nekonkreti, kai bandydavau apie tai pasikalbėti.
Ji sakė, kad turi komplikacijų, bet kiekvieną kartą, kai bandžiau išgauti daugiau informacijos, ji keisdavo temą.
Vieną dieną pasiūliau nueiti su ja į vieną iš jos vizitų.
Maniau, kad galėčiau padėti jai nusiraminti, bet Džena staiga sustingo, jos akyse sužibo panika.
– Manau, tai bloga idėja, – skubiai atsakė ji.
– Nenoriu, kad jaudintumeisi.
Paleidau tai iš galvos, bet jausmas, kad kažkas ne taip, tik stiprėjo.
Praėjo dar kelios savaitės, kol tiesa ėmė lįsti į paviršių.
Adamas, kaip visada rūpestingas ir organizuotas, nusprendė surengti Dženai staigmenų kupiną kūdikio sutiktuvių vakarėlį.
Jis viską planavo kelias savaites, pakvietė visus – šeimą, draugus ir net kai kuriuos jų kolegas.
Atrodė miela, bet kartu ir nerimą kelianti idėja.
Vakarėlio dieną viskas atrodė įprasta – kol nepasirodė Dženos gydytojas.
Sustirau pamačiusi daktarą Tompsoną, tą patį gydytoją, kuris neva rūpinosi Dženos nėštumu.
Jis nebuvo man pažįstamas, bet su Adamu elgėsi taip, lyg jie būtų seni pažįstami.
Negalėjau atsikratyti jausmo, kad kažkas čia labai ne taip.
Daktaras Tompsonas rankose laikė didelį dovanų maišelį, ir kai Adamas jį pamatė, nusišypsojo plačiai.
– Ačiū, kad atėjote, daktare.
Žinau, kad Džena labai vertina jūsų rūpestį.
Tačiau pokalbiui tęsiantis, gydytojo veidas pasikeitė.
Jo šypsena ėmė blėsti, o akys nukrypo į Dženą, kuri staiga pabalo ir ėmė drebėti.
Netrukus ir Adamas pastebėjo įtampą.
– Ar viskas gerai? – paklausė, žvelgdamas į juos abu.
Ir tada tiesa pagaliau išaiškėjo.
Daktaras Tompsonas giliai įkvėpė ir pažvelgė į Dženą su užuojauta ir susierzinimu.
– Džena, manau, atėjo laikas pasakyti tiesą, – jo balsas buvo ramus, bet tvirtas.
Džena išraudo kaip burokas, atrodė, kad tuoj nualps.
Adamas sustingo, kol galiausiai jam dašilo – gydytojas čia buvo ne dėl nėštumo.
Jis čia buvo, nes tapo didžiausio Dženos melo dalimi.
– Atsiprašau, Adamai, – Džena sumurmėjo beveik negirdimai.
– Aš… aš nebuvau nėščia.
Aš melavau.
Aš tiesiog norėjau, kad nepaleistum manęs.
Adamo veide atsispindėjo šokas ir išdavystė.
Kambarys nuščiuvo.
Mačiau, kaip jo rankos pradėjo drebėti, bandant suvokti, kas ką tik įvyko.
– Tu… melavai man? – Adamo balsas buvo žemas ir duslus.
– Tu suklastojai nėštumą, kad mane išlaikytum? Po visko, ką patyrėme kartu, tu man į akis melavai?
Džena linktelėjo, ašaros tekėjo jos veidu.
– Aš bijojau, Adamai.
Maniau, kad paliksi mane, jei neduosiu tau to, ko nori.
Adamas giliai įkvėpė.
Atrodė, kad jis tuoj išeis.
Tačiau vietoj to jis atsitiesė, jo balsas perkirto įtampą kambaryje.
– Žinai ką, Džena? Karma yra kalė.
Jis atsisuko į svečius.
– Manau, vakarėlis baigtas.
Tai – pabaiga.
Žmonės tyliai išsiskirstė, o man palengvėjo.
Džena pagaliau buvo sugauta savo mele, ir nors skaudu buvo ją matyti tokioje situacijoje, ji turėjo susidurti su savo veiksmų pasekmėmis.
O aš supratau vieną dalyką – tiesa visada išaiškėja, kad ir kaip stipriai bandytum ją nuslėpti.
