Svetimas vyras sustabdė mano sužadėtinę tiesiai prieš bažnyčią, ir priežastis netruko paaiškėti – jos įsčiose augo jo vaikas.
Tai buvo šokas visiems, ypač man.
Jei būčiau iš anksto žinojęs apie jos situaciją, gal viskas būtų buvę kitaip.
Neseniai persikėliau į nežinomą miestą ir neturėjau jokio noro grįžti namo.
Priežastis – mano buvusi sužadėtinė.
Aš gimiau vėlai, nes mama turėjo sveikatos problemų.
Nepaisant to, tėvų auklėjimas buvo gana griežtas.
Jie tikėjosi, kad tapsiu geru žmogumi.
Nors ir buvo griežti, visada žinojau, kad mane myli.
Kaip ir dauguma mokinių, mokykloje turėjau vidutinius pažymius.
Tiksliuosiuose moksluose man sekėsi ypač sunkiai.
Tačiau namų ruošos darbai man teikė didelį pasitenkinimą.
Būdamas vaikas padėdavau tėčiui remontuoti, vedžiodavau galvijus į ganyklą, ruošdavau pašarus žiemai.
Taip pat man patiko rūpintis mūsų vištomis.
Vėliau mama išmokė mane gaminti ir lyginti drabužius, o užaugęs galėjau perimti dalį buities darbų, kad tėvai galėtų daugiau pailsėti.
Baigęs bendrojo lavinimo vidurinę mokyklą, negalvojau apie universitetą dėl kuklios finansinės padėties.
Todėl įstojau į technologinę mokyklą netoli mano gimtojo kaimo, kad galėčiau padėti tėvams, jei prireiktų.
Kiekvieną savaitgalį grįždavau namo, padėdavau ūkyje ir kartais išeidavau susitikti su draugais.
Tačiau viskas pasikeitė, kai sutikau „ypatingą merginą“.
Joana, pirmakursė iš gretimo koledžo, patraukė mano dėmesį savo liekna figūra ir vešliais plaukais.
Vyrai atsisukdavo ją pamatę.
Iš pradžių man buvo sunku patikėti, kad ji sutiko susitikti su manimi, bet pamažu pradėjome dažniau matytis ir supratau, kad ir Joana domisi manimi.
Galiausiai tapome neišskiriami.
Mama pirmoji pastebėjo pasikeitimus manyje.
Mažiau buvau namie, sunkiau užmigdavau, nebesidomėjau susitikimais su draugais.
Tėtis juokaudavo, kad mane užkerėjo miesto mergina, bet klydo – Joana gyveno tik dviem kaimais toliau.
Vis dėlto kurį laiką santykius laikėme paslaptyje, norėdami įsitikinti, kad jausmai yra abipusiai.
Buvome kartu visą laisvą laiką.
Vakarėliai, išvykos, apsilankymai bendrabutyje – tai tik keletas dalykų, kuriuos veikėme kaip artimi draugai ir įsimylėjėliai.
Joana mane netgi nustebindavo gardžiais pyragaičiais per pietų pertrauką, ir tai man suteikdavo meilės bei dėkingumo jausmą.
Nuoširdžiai tikėjau, kad nėra tinkamesnio žmogaus man nei ji.
Vieną dieną pasakiau tėvams apie mūsų santykius, ir jie tuoj pat ėmė užsiminti apie anūkus.
Žinojau, kad dar per anksti, ypač kai Joana ką tik baigė pirmus metus koledže.
Bet giliai širdyje jau įsivaizdavau ją einančią prie altoriaus vilkint vestuvinę suknelę.
Jaučiau, kad radau savo sielos draugę, ir klausiau savęs, ar meilė gali būti dar gražesnė.
Mūsų pirmųjų metų proga suplanavau prabangią vakarienę restorane.
Tačiau Joana man paruošė staigmeną – ji laukėsi mano vaiko.
Negalėjau būti laimingesnis ir iš karto paprašiau jos rankos.
Mano džiaugsmui – ji pasakė „taip“.
Kitą savaitę kartu aplankėme mūsų šeimas su šia naujiena ir, nors jaudinausi, viskas praėjo sklandžiai.
Mūsų tėvai puikiai sutarė ir džiaugėsi nauju šeimos nariu.
Mano tėvai gyrė Joaną kaip savo dukrą, o jos šeima mane priėmė išskėstomis rankomis.
Buvome labai laimingi, kad viskas taip gerai klostėsi.
Tuoj pat pradėjome ruoštis vestuvėms.
Vietoj įprasto vakarėlio restorane norėjome surengti didelę šventę namelyje ant mano tėvų žemės, kaip jie buvo darę anksčiau.
Tačiau mūsų namas buvo per mažas, todėl teko išsinuomoti uošvių sodybą, kuri buvo kur kas erdvesnė.
Kadangi mūsų vaikas sparčiai augo, neturėjome laiko niekam kitam, tik vestuvių pasiruošimams: drabužiai, maistas, dekoracijos.
Mūsų tėvai buvo labai įsitraukę ir nuolat vieni kitiems padėdavo – lyg jau būtume viena šeima.
Viskas buvo per gražu, kad būtų tiesa, ir jaučiausi nepaprastai laimingas.
Tačiau viskas virto košmaru.
Planavome susituokti bažnyčioje, kad mūsų vaikas gimtų santuokoje.
Pirmiausia įvyko civilinė santuoka, o tada kartu su vestuvių svečiais patraukėme į bažnyčią, kur mūsų laukė kunigas, svečiai ir mano tėvai, kurie padėjo organizacijoje.
Kai ėjome į bažnyčią, susikibę rankomis, nepažįstamas vyras pastojo kelią mano sužadėtinei.
Jis pasakė, kad Joana laukiasi jo vaiko.
Jis tvirtino esąs vaiko tėvas ir grasino reikalauti tėvystės nustatymo – jis nenorėjo, kad kažkas kitas augintų jo vaiką.
Iš pradžių maniau, kad jis beprotis, ir tikėjausi, kad tai nesusipratimas.
Bet Joana jo žodžių nepaneigė.
Ji tylėjo nuleidusi akis.
Kai paprašiau paaiškinimo, ji pravirko ir prisipažino, kad tai tiesa, nors nenorėjo, kad viskas taip baigtųsi.
Nebeuždaviau daugiau klausimų – apsisukau ir išėjau, palikdamas ją už nugaros.
Kita savaitė buvo tarsi rūkas – vos ką prisimenu.
Po savaitės išvykau iš gimtojo miesto į Bukareštą, kad pradėčiau viską iš naujo.
Ten perėjau į kitą koledžą ir palikau viską už nugaros.
Nuo tada nebegrįžau į savo gimtąjį kaimą ir neturiu jokio supratimo, kas nutiko Joanai.
Mano tėvai niekada apie tai nekalba, o aš bijau paklausti.
Vėliau sutikau kitą merginą.
Ji buvo visiškai kitokia nei Joana – nuoširdi, atvira ir sąžininga.
Nutraukiau santykius su Joana per atstumą ir nuo to laiko tapau daug atsargesnis meilėje.
Nenoriu daugiau niekada patirti tokios sudaužytos širdies.
Jei tau patiko ši istorija – nepamiršk pasidalyti ja su savo draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą toliau.
