– Ne tu čia sienas stačiau ir grindis šveičiau, todėl net nebandyk matuotis karūnos – varyti manęs tu neturi teisės, – su nuodinga šypsena mestelėjo giminaitė.
Vera Vasiljevna šimtą kartų gailėjosi, kad už loterijoje laimėtus pinigus nusipirko vieno kambario butą.
Iš karto atsirado giminės, kuriems skubiai prireikė jos būsto: tai pernakvoti, tai pagyventi, tai porai valandų sušilti.
Vera Vasiljevna buvo iš prigimties gera, todėl negalėjo atsakyti giminėms, net jei ir norėjo.
Galiausiai paaiškėjo, kad jos buto raktus turėjo beveik visi artimi ir tolimesni giminės.
Pati Vera Vasiljevna praktiškai nesirodė savo naujame būste, nes ten būtinai kas nors būdavo.
Patarti, kaip atmušti giminėms norą lindėti svetimame bute, nebuvo kam, nes moteris neturėjo vaikų.
Butą ji nusipirko tam, kad neprapultų laimėti pinigai ir kad artėjant senatvei persikeltų į miestą.
– Teta Vera, duok, prašau, raktus nuo buto, – pribėgo prie moters trisdešimtmetė dukterėčia Marina.
Savo metais ji nebuvo ištekėjusi ir neturėjo pastovaus vaikino, nes manė, kad vietiniai vaikinai jai neprilygsta, o į miestą dažnai nenuvažiuosi.
– Kam? – nejučia paklausė Vera Vasiljevna.
– Tatjana ten kelioms dienoms buvo apsistojusi.
Ji jau išvažiavo, vakar važiavau tavo adresu, bet man niekas neatidarė durų, – paaiškino savo išvadas Marina.
– Man reikalais reikia.
Penkių dešimčių devynerių metų moteris sunkiai atsiduso ir nuėjo ieškoti raktų.
Vos tik ji dingo iš akių, Marina pradėjo šokinėti kaip ožkytė, džiaugdamasi, kad tuoj gaus prieigą prie miesto.
Nors jauna moteris ir taip devyniasdešimt procentų buvo tikra, kad teta jai duos raktus.
– Ilgam tu? – Vera Vasiljevna ištiesė dukterėčiai ryšulėlį.
– Tik kelioms dienoms, – patikino Marina.
– Pažiūrėk dar skaitiklius, reikia mokėti už vandenį ir už elektrą, – pasiskundė moteris.
Tačiau dukterėčia neketino klausytis jos samprotavimų, o griebė raktus ir išlėkė.
Tą vakarą paskutiniu reisu Marina su daiktų krepšiu nuvažiavo į miestą.
Ji šiek tiek apgavo ir pamelavo Verai Vasiljevnai dėl termino, kuriam nusprendė apsistoti jos bute.
Marina į miestą važiavo ne šiaip sau, o ieškoti jaunikio, nes pastaruoju metu pradėjo galvoti, kad metai bėga, o ji vis dar laisva.
Šios mintys ir pastūmėjo moterį susikrauti daiktus ir apsigyventi tetos bute.
Tikrosios savo išvykimo priežasties Marina niekam nesakė, net jos motina manė, kad dukra išvažiavo ieškoti darbo.
Vera Vasiljevna, atidavusi dukterėčiai raktus, keleriems metams pamiršo, kad ši jau seniai turėjo grįžti.
Moteris bandė paskambinti Marinai, bet ši iš pradžių nekėlė ragelio, o vėliau visada buvo užimta.
Nesuprasdama, kas galėjo nutikti, Vera Vasiljevna nuėjo pas savo seserį, kuri gyveno gretimoje gatvėje.
– Galia, ar Marina jau grįžo iš miesto? – paklausė ji moters.
– Ne, juk ji darbo ieško, – gūžtelėjo pečiais sesuo.
– O turėjo? Ji tau ką nors sakė?
– Tik tai, kad išvažiuoja kelioms dienoms, – sutrikusi atsakė Vera Vasiljevna.
– Prašiau jos pažiūrėti skaitiklių rodmenis…
Nieko negaliu pasakyti net dėl to…
Bandžiau jai paskambinti, bet nepavyko.
– Jei ji apie save praneš, pasakyk, kad man paskambintų, – paprašė moteris sesers.
Galina pažadėjo įvykdyti Veros Vasiljevnos prašymą, tačiau iš jos veido išraiškos ji suprato, kad ši nė piršto nepajudins dėl jos.
Grįždama namo moteris nusprendė, kad savaitgalį važiuos į butą aiškintis situacijos.
Sulaukusi šeštadienio, Vera Vasiljevna nuvyko į miestą.
Kadangi raktų ji neturėjo, moteris ėmė belstis į savo buto duris.
Jai atidarė ne iš karto, nors ji girdėjo kelių žmonių šnabždesius.
– Atidarykite, arba iškviesiu policiją! – pagrasino Vera Vasiljevna.
Tik po šių žodžių dukterėčia su nepatenkinta mina įleido šeimininkę į butą.
– Kodėl tu dar čia? – paklausė jos moteris.
– Juk sakei kelioms dienoms.
– Kodėl bute taip smarkiai kvepia cigaretėmis ir alkoholiu? – supykusi suraukė antakius ir, nenusiaudama, nuėjo koridoriumi.
Marina nespėjo nieko atsakyti Verai Vasiljevnai, nes iš kambario kyštelėjo apsimiegojęs vyras.
Kukliai pasitvarkęs pasišiaušusius plaukus, jis dirbtinai nusišypsojo ir pasisveikino.
– O jūs kas? – nustebusi paklausė Vera Vasiljevna ir sutrikusį žvilgsnį nukreipė į Mariną.
– Mano vaikinas.
Vasilijus, – išdidžiai tarė dukterėčia.
– Kas jį čia įleido? Tu manęs leidimo neprašei, – priekaištingai paklausė moteris.
– Kodėl turėčiau prašyti? – paniekinamai šniurkštelėjo Marina ir užvertė akis.
– Todėl, kad tai mano butas ir aš jo šeimininkė! – griežtai atsakė Vera Vasiljevna.
Ji buvo labai nepatenkinta, kad dukterėčia ėmė kalbėti kitaip ir pasirodė tokia nedėkinga.
– Oj, tavo! Reikia gi! Juk jis tau vis tiek veltui atiteko, – Marina karingai sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Vera Vasiljevna neteko žado nuo įžūlios dukterėčios žodžių.
Kelias sekundes tvyrojo tyla, o tada moteris parodė į duris:
– Turite valandą susirinkti savo daiktus! Noriu, kad daugiau čia išvis nepasirodytum!
– Niekur aš neisiu! – išdidžiai atsakė Marina.
– Vasja, tu irgi čia lieki! Matai, sugalvojo mane išvaryti! Tu šį butą už laimėjimą pirkai, o ne pati užsidirbai, todėl nedrįsk manęs iš čia varyti!
Dėl savo trumparegiškumo, įžūlumo ir neišsilavinimo jauna moteris nusprendė, kad yra teisi.
Ji įsitaisė ant sofos ir įsmeigė akis į telefoną, parodydama Verai Vasiljevnai, kad iš vietos nejudės.
Tačiau moteris neketino taikstytis su jos elgesiu ir nuėjo į policijos nuovadą.
Grįžo ji su apylinkės pareigūnu, kuris, nepaisant visų prieštaravimų, privertė porą palikti svetimą būstą.
Kai Vera Vasiljevna liko viena, ji nuėjo pažiūrėti skaitiklių rodmenų ir labai nustebo, supratusi, kad už giminaičių gyvenimą jai teks gerokai sumokėti.
Taip pat moteris pastebėjo, kad Marina slapta pasiėmė su savimi buto raktus.
Tačiau sprendimą Vera Vasiljevna priėmė gana greitai.
Ji išsikvietė specialistą, kuris pakeitė jai spyną ir išdavė naujus raktus.
Dabar priėjimas visai gudriai giminei buvo uždarytas, nes jie, slapta nuo moters, buvo pasidarę atsarginius raktus ir užsukdavo tai pernakvoti, tai nusiprausti, tai pasivaikščioti be jokio leidimo.
Veros Vasiljevnos sesuo, sužinojusi, kad ši išvijo jos dukrą, sukėlė skandalą ir pareiškė giminaitėi, kad nuo šiol jos viena kitai svetimos…
