Ant neštuvų gulėjo jos vyras — Kostinas.
Vyras, kurį ji palaidojo prieš penkerius metus.
Jis pažvelgė jai į akis, tada akimirksniu nusuko žvilgsnį.
— Ne… Tai neįmanoma… Jis turėtų būti miręs… Marijos mintys sukosi pašėlusiu tempu.
Atrodė, kad laikas sustojo.
Marija pajuto, kaip grindys po kojomis pradeda svyruoti.
Ji atsirėmė į baltą operacinės sieną, bandydama atgauti pusiausvyrą.
— Kostinai? – sušnibždėjo ji, vos girdimu balsu.
Pacientas toliau vengė akių kontakto, apsimesdamas, kad jos nepažįsta.
— Manau, kad painiojate mane su kažkuo kitu, gydytoja, – atsakė jis šaltu, svetimu balsu.
Tačiau tai buvo jis.
Tie patys bruožai, tos pačios rudos akys – tik dabar įrėmintos gilesnių raukšlių ir pražilusiais plaukais.
Jos širdis daužėsi, o protas atsisakė priimti priešais ją stovinčią realybę.
Palatoje esanti slaugytoja pastebėjo gydytojos sumišimą.
— Maria Nikoleta, ar jums viskas gerai?
Esate labai išblyškusi.
— Taip… ne… Atsiprašau, man reikia minutėlės, – sumikčiojo Marija, išeidama iš salės.
Koridoriuje ji susmuko ant kėdės, giliai kvėpuodama.
Sergijus, kuris kaip tik tuo metu ėjo pro šalį, ją iškart pastebėjo.
— Marija? Kas atsitiko?
Drebėdama rankomis, ji papasakojo, ką pamatė.
Sergijus įdėmiai jos klausėsi, tada paėmė paciento medicininę kortelę ir ją peržvelgė.
— Čia parašyta: Aleksandras Dimitriu, 52 metai, lengvas autoįvykis.
Jokio ryšio su tavo buvusio vyro vardu.
— Sakau tau, Sergijau, tai jis! – primygtinai kartojo Marija.
Aš jį palaidojau prieš penkerius metus, bet tai yra Kostinas!
Ramus Sergijus pasiūlė:
— Leisk man pasirūpinti šiuo pacientu.
Tau reikia poilsio.
Bet Marija atsisakė.
Ji turėjo susidurti su šiuo vaiduokliu iš praeities.
Pasiryžusi, ji sugrįžo į operacinę.
Šįkart pacientas nebegalėjo išsisukti nuo pokalbio.
Marija pradėjo tvarkyti jo kaktos žaizdą, atsiradusią po eismo įvykio.
— Įdomu, kaip miręs žmogus gali patekti į avariją, – tyliai ištarė ji.
Kostinas Popeskus.
Vyras krūptelėjo išgirdęs vardą, tada giliai atsiduso.
— Marija… ne taip mes turėjome vėl susitikti.
— O kaip? Po to, kai verkiau prie tavo kapo?
Po to, kai viena auginau mūsų vaikus, kankindamasi dėl tavo skolų?
Kostinas užsimerkė, negalėdamas pakelti jos kaltinančio žvilgsnio.
— Tai buvo klaida… visa tai.
Verslas, paskola, romanas…
Kai viskas sugriuvo, pamačiau vienintelį kelią.
Draugas padėjo man suklastoti avariją.
Pabėgau į užsienį, pradėjau naują gyvenimą.
— O mes? Tavo vaikai?
Aš? – paklausė Marija, jos balsas virpėjo nuo pykčio ir skausmo.
— Buvau bailys, – prisipažino jis.
Įtikinau save, kad jums bus geriau be manęs.
Kad gausi draudimą…
Marija tylėdama baigė perrišti žaizdą ir nuėjo link durų.
— Draudimas nesumoka už savižudybę – tokia buvo išvada.
Negavome nieko, Kostinai.
Tik skolas ir du vaikus, kurie verkė dėl savo tėvo.
Prieš išeidama, ji dar kartą atsisuko ir pažvelgė į jį paskutinį kartą.
— Tavo išrašymo dokumentai bus paruošti netrukus.
Po to gali vėl dingti.
Tik šįkart, prašau, lik miręs mūsų akyse.
Per ateinančias savaites Marija atrado savyje jėgą, apie kurią net nežinojo.
Ji susisiekė su advokatu ir pradėjo teisinius veiksmus.
Kostinas buvo gyvas – vadinasi, jis galėjo būti patrauktas atsakomybėn už šeimos palikimą ir sukčiavimą.
Vieną vakarą, vaikščiodama parke su Sergijumi, šis jos paklausė:
— Ką dabar darysi?
Marija nusišypsojo – pirmą kartą be praeities šešėlio veide.
— Gyvensiu, Sergijau. Pirmą kartą po daugelio metų – tikrai gyvensiu.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su savo draugais!
Kartu galime skleisti emociją ir įkvėpimą toliau.
