Motinos kambaryje sklindantys klyksmai skverbėsi pro storas sienas.
O Betė susigūžė į kamuolėlį ir užsidengė galvą pagalve.
Tik kad negirdėtų to šiurpaus staugimo.
Elžbieta būtų norėjusi būti stipri ir apginti motiną.
Tačiau ji niekada nebūtų išdrįsusi stoti prieš patėvį.
Grafas Kaslheivenas buvo pabaisa.
Ji pati tai patyrė būdama dvylikos metų.
Vyriausia grafo Derbio dukra Ana visada buvo dėmesio centre.
Mergaitė, gimusi 1580 metų gegužę vienoje įtakingiausių Anglijos šeimų, buvo laikoma galima sosto įpėdine.
Savo testamente karalius Henrikas VIII pavadino Derbio grafus pretendentais į sostą iškart po savo vaikų.
Kai tapo aišku, kad karalienė Elžbieta I neturės palikuonių, Ana pradėjo kelti vis didesnį susidomėjimą.
Ir nors valdovė pirmenybę suteikė savo sūnėnui, grafo dukra vis dar buvo viena iš populiariausių visuomenės merginų.
Todėl Anos santuoka buvo valstybės svarbos reikalas.
Sklandė net gandai, kad ją ketinama ištekinti už caro sūnaus iš tolimos Maskvos.
Tačiau šiems planams nebuvo lemta išsipildyti.
1607 metais, kai Anai buvo jau 27-eri, ji ištekėjo už anglo – turtingiausio barono Čandoso.
Sadlio pilyje, kur įsikūrė sutuoktiniai, gyvenimas virė: pokylius keitė medžioklės, medžiokles – priėmimai.
Svečiai dažnai atvykdavo pažiūrėti baronienės užsakytų teatro pastatymų, aptarti naujienų ir paskalų…
Pati ledi Ana buvo laikoma gera, nors ir ne itin tvarkinga šeimininke, o taip pat gera motina: ji padovanojo vyrui dvi dukteris ir tris sūnus.
Todėl jai nuoširdžiai užjautė, kai 1621 metų rugpjūtį baronas Čandosas, išvykęs pailsėti prie mineralinių vandenų, staiga mirė.
Baronienei jau buvo 41-eri: savo laikmečiu ji buvo laikoma pagarbos verta dama.
Daugelis manė, kad Ana liks našle ir gyvenimo su vyrais nesies.
Tačiau po poros metų pasklido gandas:
— Ledi Ana susižadėjo!
— Keistą žmogų baronienė pasirinko vyru, – šnabždėjosi salonuose.
— Priragaus ji su juo vargo!
Išties, grafas Mervinas Kaslheivenas atrodė ne geriausia partija ledi Anai.
Iš visų privalumų – tik turtai.
Visa kita padorioje visuomenėje stengtasi atvirai neaptarinėti.
Grafas buvo net trylika metų jaunesnis už savo nuotaką! Be to, garsėjo kaip labai mėgstantis meilės nuotykius.
— Kadaise per ilgai užsėdėjo mergystėje, o dabar bando atsigriebti! – piktai kalbėta apie baronienę.
Tačiau ledi Ana lyg nepastebėjo aplink ją sklandančių paskalų.
1624 metų liepos 22-ąją ji nuėjo prie altoriaus su savo išrinktuoju.
Antroji santuoka stebėtinai pakeitė ledi Aną.
Anksčiau nepraleisdavusi nė vienos šventės, ji beveik liovėsi lankytis visuomenėje.
Net retuose vizituose į dvarą ji buvo išblyškusi ir liūdna.
Tarsi nuo linksmos damos būtų likęs tik šešėlis.
— Matyt, gyvenimas su vyru nebuvo saldus! – tyliai kalbėta aukštuomenėje.
— Ko ji tikėjosi, pasirinkusi jauną? Grafo temperamentas ne jos amžiaus moteriai.
Netrukus Kaslheivenas išsivežė žmoną į užmiesčio dvarą.
Nuo tada žinios apie grafienės šeimyninį gyvenimą tik retkarčiais pasiekdavo Londoną.
Žinoma buvo, kad ji palaimino savo dukrą Elžbietą, kuriai buvo vos dvylika metų, santuokai su Džeimsu – vyresniuoju Kaslheiveno sūnumi iš pirmosios santuokos.
Tačiau grafas, aistringai reikalavęs šios santuokos, vėliau supyko ant įpėdinio ir ėmė stengtis jį atimti titulų ir turto.
— Vargšelė! Turbūt ji labai gailisi dėl tokios neapgalvotos santuokos, – jau girdėjosi užjaučiančios kalbos…
Kai staiga kilo didžiulis skandalas!
1630 metų lapkričio 1 dieną aštuoniolikmetis grafo sūnus Džeimsas stojo prieš Anglijos Slaptąją tarybą, kurioje buvo įtakingiausi aristokratijos atstovai, reikalaudamas, kad būtų išklausytas.
Jis viešai apkaltino tėvą, papasakojęs, kad šis vertė pamotę artimai bendrauti… su tarnais.
Sukrėsti jaunojo Džeimso kaltinimų, lordai pakvietė liudyti Aną.
Ji galėjo arba paneigti posūnio parodymus, arba papasakoti tai, apie ką net pagalvoti buvo gėda.
Grafienė Kaslheiven nutilėti nesiruošė.
Ir netrukus visa visuomenė su pasipiktinimu aptarinėjo neįtikėtiną istoriją, kurią papasakojo penkiasdešimtmetė ledi.
Blyškdama iš gėdos, Ana pasakojo, kad, susipykęs su sūnumi, grafas nusprendė susilaukti naujo įpėdinio.
Ir pareikalavo jo iš jos.
Anksčiau nedraugiškas, dažnai ją jėga pavergdavęs Kaslheivenas tapo tikru žvėrimi.
Kai jo pastangos pradėti vaiką buvo nesėkmingos, jis pasitelkė ištikimus tarnus ir pats laikė žmoną, kol buvo daromas juodas darbas…
Ana neturėjo kam pasiskųsti.
Ir ne tik dėl gėdos ar baimės dėl savo gyvybės.
Grafas pagrasino: jei ji prasitars bent žodį, ateis eilė Elžbietai.
Nors Ana kažkada ir sutiko su vyro noru ištekinti dukrą vos dvylikos, ji negalėjo įsivaizduoti, kad šiai teks patirti tokią pat siaubą…
Tačiau grafienė klydo, tikėdama, kad jos vyrelyje dar liko kažkas žmogiško.
Supratęs, kad žmona jam sūnaus neduos, Kaslheivenas nusprendė įgyvendinti savo planus su jauna marčia ir podukra.
Elžbieta pasidalijo motinos likimu.
Iš žmonos sužinojęs apie tai, kas vyksta, Džeimsas ryžosi veikti.
Jo pasisakymas prieš Slaptąją tarybą davė rezultatų: grafas Mervinas Kaslheivenas buvo suimtas ir uždarytas į Tauerį.
1631 metų balandį jis stojo prieš teismą, kur savo kaltės nepripažino.
— Tik pažiūrėkite! – piktinosi grafas.
— Turtas kaltina savo šeimininką! Kas jiems davė teisę atverti burnas?!
Kaslheiveno gynyba buvo grindžiama ne bandymu paneigti kaltinimus.
O tuo, kad moteris negali liudyti prieš savo vyrą.
Tačiau tokia strategija jam nepadėjo: Anai buvo leista kalbėti teisme, ir jos parodymai buvo priimti…
1631 metų gegužės 14 dieną grafas Mervinas Kaslheivenas buvo įvykdytas mirties bausme.
Tokia pati lemtis ištiko ir jo tarnus.
Po visoje Anglijoje nuskambėjusio teismo Anos gyvenimas klostėsi sunkiai.
Visuomenės nuomonė išsiskyrė: daugelis ją smerkė, būtent joje matydami kaltininkę.
Nors karalius suteikė jai atleidimą už priverstinai padarytus nedorus veiksmus, jos reputacija buvo beviltiškai sugadinta.
Ana buvo atiduota į senos motinos, našlės grafienės Derbio, globą, kuri taip pat priglaudė ir anūkus, atsisakydama priimti tik Elžbietą, kuri, jos manymu, galėjo blogai paveikti vaikus.
Elžbieta turėjo likti su vyru.
Tačiau jų santuoka buvo tik formali: Džeimsas suteikė jai stogą ir maistą, bet apie santuokinius santykius nebuvo kalbos.
Sąjunga liko bevaikė.
Tiek daug iškentusioms moterims buvo lemta ilga gyvenimo kelionė: Ana mirė 1647-aisiais, o Elžbieta – 1678 metais…
