Tai buvo tobuli namai.
Kai Ema ir Džeimsas pirmą kartą pamatė senovinę Viktorijos laikų vilą miesto pakraštyje, jie iškart suprato – tai jų svajonių namai.
Viskas atrodė taip, kaip jie įsivaizdavo: dideli langai, pro kuriuos rytais plūdo saulės šviesa, erdvus sodas su didžiuliais ąžuolais ir kvapą gniaužiantys spiraliniai laiptai.
Šie namai turėjo istoriją, charakterį ir žavesį – viską, ko jie troško, ieškodami savo amžinų namų.
Jie daugelį metų gyveno mažame bute, taupydami kiekvieną centą, kad vieną dieną galėtų įsigyti savo būstą.
Dabar jie pagaliau jį surado.
Namo kaina buvo neįprastai žema, todėl po kelių savaičių derybų jie sudarė sandorį.
Atrodė, kad jų gyvenime prasideda naujas skyrius.
Žinoma, persikraustymas buvo varginantis – tiek daug daiktų reikėjo išpakuoti, tiek daug smulkmenų sutvarkyti.
Tačiau Ema ir Džeimsas buvo pasiryžę padaryti šiuos namus savais.
Kiekviename kambaryje slypėjo begalinės galimybės, todėl jie ilgai rinkosi dažų spalvas ir baldus.
Jie įsivaizdavo šeimos susibūrimus, jaukius vakarus prie židinio ir ilgas vasaras sode.
Tačiau neilgai trukus jie pradėjo pastebėti keistus dalykus – mažas detales, kurios vertė susimąstyti apie namo praeitį.
Sienos keistai girgždėjo, kai kada durys netikėtai užstrigdavo ar atsidarydavo ne visai tinkamai.
Vienoje spintoje jie aptiko senų, dulkių sluoksniu padengtų antikvarinių baldų rinkinį, atrodė, kad šie buvo apleisti jau kelis dešimtmečius.
Bet pats keisčiausias atradimas laukė vieną lietingą vakarą, kai Džeimsas dirbo palėpėje.
Jis tvarkė senas dėžes su knygomis ir dokumentais, kuriuos paliko ankstesni namo savininkai, kai netikėtai pastebėjo kažką neįprasto – mažas, beveik paslėptas duris palėpės gale.
Tai buvo senos durys su atšokusių dažų sluoksniu ir puošnia žalvarine rankena.
Iš pradžių jis manė, kad tai tiesiog dar viena sandėliuko dalis, bet kai pabandė atidaryti, suprato, kad jos užrakintos.
– Ema, ateik čia! – sušuko jis, balsu persmelktu smalsumo.
Ema skubiai užlipo pas jį, ir kartu jie apžiūrėjo duris.
Jos atrodė tarsi nepriklausančios šiems namams.
Tai buvo mažos, siaurutės durys, pasislėpusios už dėžių, visiškai nederančios prie senų medinių sijų ir dulkinų baldų.
Po keleto bandymų su įvairiais raktais, jie pagaliau sugebėjo jas atidaryti.
Tai, ką jie rado viduje, buvo toli gražu ne tai, ko tikėjosi.
Kambarys buvo nedidelis, menkai apšviestas pro vienintelį, nešvarų langą kitoje pusėje.
Oro prisotino dulkės ir pelėsio kvapas, tarsi niekas čia nebūtų įžengęs daugybę metų – gal net ilgiau.
Sienos buvo nukabinėtos senais portretais, bet tai nebuvo įprastos šeimos nuotraukos, kokias paprastai galima rasti tokiuose namuose.
Šie paveikslai buvo keisti ir nerimą keliantys – vyrai ir moterys senovinėmis drabužiais, jų akys atrodė nejudrios ir bejausmės.
Akivaizdu, kad jie buvo šios šeimos protėviai, bet jų veiduose buvo kažkas negero.
Džeimsas atsargiai žengė į vidų, ranka nubraukdamas dulkes nuo baldų.
Kambario centre stovėjo senas medinis rašomasis stalas, o aplink jį – knygų lentynos, pilnos senovinių knygų.
Ant stalo gulėjo odinis dienoraštis, jo puslapiai jau pageltę nuo laiko.
Ema žengė į priekį ir pajuto nepaaiškinamą šiurpą nubėgant nugara.
– Kas visa tai? – sušnibždėjo ji, nors jos balsas virpėjo, tarsi ji jau nujaustų atsakymą.
Džeimsas paėmė dienoraštį ir pradėjo vartyti puslapius.
Jo akys išsiplėtė, kai jis pradėjo skaityti garsiai.
– „Džonatano Blekvudo paskutinis testamentas, datuotas 1895 metų spalio 14 dieną.“
Vardas „Blekvudas“ persmelkė Emą šiurpu.
Ji prisiminė tą pavardę – ji matė ją ant kelių portretų koridoriuje.
Ji priėjo arčiau ir perskaitė tekstą per Džeimso petį.
Dienoraštyje buvo aprašytas Džonatanas Blekvudas – įtakingas žmogus miestelio istorijoje.
Tačiau kuo daugiau jie skaitė, tuo tamsesnė darėsi ši istorija.
Džonatanas Blekvudas buvo turtingas ir galingas, bet jo sėkmę lydėjo keisti gandai.
Dienoraštis užsiminė apie jo šeimos žiaurius verslo metodus bei dalyvavimą paslaptinguose ritualuose ir okultinėse apeigose.
Atrodė, kad šiuose namuose vykdavo keisti susirinkimai – slapti kambariai, mįslingi simboliai ir nerimą keliantis nemirtingumo siekis.
Džeimsas skaitė toliau, jo balsas vos girdimai virpėjo.
– „Jis tikėjo, kad atlikdamas tam tikrus ritualus galės gyventi amžinai.
Jis užrakino savo paslaptis šiame kambaryje, laukdamas tinkamo momento jas perduoti.“
Emos širdis smarkiai daužėsi.
Ji negalėjo patikėti tuo, ką girdėjo.
Ji visada domėjosi istorija, bet tai buvo kas kita.
Atrodė, kad šie namai slepia kažką daug baisesnio, ir kuo daugiau jie sužinodavo, tuo labiau atrodė, jog jie atrado paslaptį, kuri buvo palaidota ne be priežasties.
Dienoraštyje taip pat buvo užsiminta apie slaptą rūsį po namais – vietą, kurioje Blekvudas esą saugojo neįkainojamus artefaktus ir dokumentus, susijusius su jo tamsiais užmojais.
Tačiau tikslus rūsio buvimo vietos aprašymas buvo miglotas, o jo paieškos galėjo nuvesti Emą ir Džeimsą į pavojingą kelią.
– Mes turime išeiti iš šio kambario, – virpančiu balsu tarė Ema.
– Visa tai per daug. Čia kažkas ne taip.
Bet Džeimsas negalėjo palikti visko taip lengvai.
Jis troško sužinoti tiesą, išsiaiškinti visą savo namų istoriją.
Jis toliau vartė dienoraščius ir senus laiškus.
Galiausiai tapo aišku – Blekvudų šeima paslaptingai dingo, jų turtai ir galia išnyko kartu su jais.
Ema stovėjo kambario slenkstyje, suprasdama, kad jie įsigijo ne tik namus – jie įsigijo tamsią praeitį.
Ir su kiekviena atskleista paslaptimi jie vis labiau įsitraukė į istoriją, kuri buvo daug didesnė ir pavojingesnė, nei jie galėjo įsivaizduoti.
Ne tik namas turėjo praeitį – tai buvo ir Blackwood šeima, o jų paslaptys turėjo savybę likti, net ir po tiek metų.
