Namas buvo pastatytas XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje bankininkui Dimitarui Ivanovui ir jo žmonai Nadeždai Stankovič.
Jo viduje dėmesį traukia raudono marmuro židinys priimamojo salėje.
Viduje yra scena muzikantams ir krištoliniai stiklai ant vidaus durų.
Keli miegamieji, gražios terasos, didelė darbo erdvė ir ūkinės patalpos.
Iš baldų nieko neišliko, tačiau žinoma, kad tuo metu aukštosios visuomenės piliečiai iš Sofijos rinkosi baldus iš Centrinės ir Vakarų Europos.
Pastato išorė pasižymi dideliu priekiniu sodu į gatvės pusę, kuris nuo šaligatvio atskirtas gražia kalto metalo tvora.
Trijų laiptų pakopos veda į namo įėjimą, bet visada įspūdį palieka specialūs vartai vežimams abiejose kiemo pusėse.
Ir šiandien įsivaizduoju karietą su pakviestais svečiais, įvažiuojančią į namo kiemą per vienus vartus.
Tuo metu, kai pasagos ir vežimas lieka kieme už namo esančioje tam pritaikytoje vietoje, šeimininkai laukia priėmimo pabaigos ir tada išvažiuoja pro kitus vartus.
Bankininko Ivanovo šeima laimingai gyveno šiame name bent iki 1944 metų.
Po karo turtas buvo nacionalizuotas ir iš pradžių jame įsikūrė Rumunijos ambasada.
Vėliau tais pačiais metais namas tapo SSRS prekybos atstovybe Bulgarijoje bei įvairių komunistinių struktūrų neaiškios paskirties administracijos būstine.
Devintajame dešimtmetyje namas buvo grąžintas pirmojo savininko, bankininko Dimitaro Ivanovo, paveldėtojui.
Nuo 2004 metų šis turtas priklauso „Lukoil“ direktoriui Valentinui Zlatevui, kuris iki šiol nesidomėjo šiuo kultūros paveldu.
Šis nuostabus namas, kadaise dešimtmečius buvęs apleistas, šiandien, deja, atrodo liūdnai.
