Mes buvome kartu nuo pat vaikystės.
Nuo mokyklos laikų – nesiskyrėme, bendri draugai, pirmoji meilė, viskas kaip filmuose.
Iki dvidešimt penkerių metų jau supratome, kad laikas kurti šeimą.
Vestuvės atrodė kaip logiška mūsų istorijos tęsimo dalis.
Aš kruopščiai ruošiausi šiai dienai: pasirinkau geriausią suknelę, pakviečiau vizažistą, apmokėjau brangias procedūras – viską tam, kad atrodyčiau tobula.
Kai susirinko mūsų draugai ir giminės, atrodė, kad viskas vyksta taip, kaip aš svajojau.
Iki akimirkos, kol priėjome prie vestuvinio torto.
Mūsų mieste yra tradicija: jaunikis ir nuotaka pjausto tortą ir šeria vienas kitą gabalėliu.
Aš paėmiau peilį, jis man padėjo – ir tada vyras prisilenkė prie mano ausies ir sušnabždėjo:
— O ką, jei panardinsiu tave veidu į tortą? Bus smagu.
— Net negalvok.
Tai sugadins viską.
— Gerai, – šyptelėjo jis, ir aš nusprendžiau, kad pokalbis baigtas.
Bet po minutės jis paėmė didžiulį torto gabalą ir patepė man veidą.
Tada pradėjo garsiai juoktis.
Svečiams taip pat – juokėsi, plodė, filmavo telefonais.
— Na, kaip jums patinka pokštas! Aš gi sakiau, bus juokinga! – džiaugsmingai kreipėsi jis į draugus.
Juokinga buvo visiems, išskyrus mane.
Aš stovėjau brangioje suknelėje, su sugadinta šukuosena ir makiažu, ir verkiau.
Viskas, į ką įdėjau sielą ir jėgas, akimirksniu buvo sugadinta.
Jis toliau linksminosi, kol aš padariau tai, ko jis akivaizdžiai nesitikėjo.
Pasakysiu, ką padariau, o jūs pasakykite, ar elgiausi teisingai.
Aš paėmiau didžiulį torto gabalą ir patepiau juo jo kostiumą, kuris kainavo beveik penkis tūkstančius dolerių.
Jaunikis tuoj pat nustojo juoktis, o jo draugai juokėsi dar garsiau.
— Ar žinai, kiek tai kainuoja?! Šis kostiumas brangesnis už tavo gyvenimą, – sušuko jis.
— Žinau, – atsakiau ramiai.
— Dabar tau nejuokinga, ar ne? O aš tiesiog pašmaikštavau.
Nepatogu, ar ne?
Aš nuėmiau žiedą, padėjau jam į ranką ir išėjau iš salės pakelta galva.
Tą akimirką nusprendžiau: jokiu „pokštu“ mūsų santuoka neprasidės.
Mes skirtumėmės.
Viskas…
