Jau kelias savaites mano sūnus Etanas pradėjo prabusti naktimis, suprakaitavęs, išsigandęs, akys išplėstos iš siaubo.
Jam tik dvylika, bet jo pasakojami košmarai buvo stulbinamai ryškūs ir baisūs.
„Aš vis matau šešėlius“, – sakydavo jis, tyliai ir virpančiu balsu.
„Jie mano kambaryje… jie mane stebi.“
Iš pradžių maniau, kad tai tik laikinas etapas.
Vaikai juk sapnuoja keistus sapnus, tiesa?
Tačiau laikui bėgant tapo aišku, kad jį kankina kažkas rimtesnio.
Prieš miegą jis pradėdavo drebėti, veidas pabaldavo, jis prašydavo palikti įjungtą šviesą, o dar blogiau – maldaudavo, kad leistų jam miegoti su manimi.
Bandžiau su juo kalbėtis, raminti, bet jis negalėjo nieko paaiškinti.
Tik šešėliai.
Veidai, kurių jis negalėjo prisiminti.
Vieną rytą suskambėjo telefonas.
Skambino ponia Veiverli, jo mokytoja.
Jos balse girdėjosi rūpestis, kuris iškart sukėlė man nerimą.
„Ponia Montgomeri, – pradėjo ji, – norėčiau su jumis susitikti.
Tai dėl Etano.“
Širdyje susiveržė šaltas mazgas.
Kas nutiko mokykloje?
Gal jis netinkamai elgėsi?
Jo pažymiai pastaruoju metu šiek tiek smuko, bet nieko tokio, kas vertintų susitikimo.
„Žinoma, – atsakiau stengdamasi išlikti rami. – Ar viskas gerai?“
„Manau, geriausia būtų pasikalbėti gyvai“, – atsakė ji.
„Prašau ateiti po pamokų.“
Likusi diena slinko lėtai, nes negalėjau susikaupti darbe – galvoje sukosi mintys apie tai, kas galėjo nutikti.
Ką padarė Etanas?
Ir kodėl mokytoja atrodė tokia rimta?
Atvykus į mokyklą, ponia Veiverli mane pasitiko su santūria šypsena, bet ore tvyrojo įtampa.
Ji nuvedė mane į savo klasę, kur Etanas tyliai sėdėjo prie stalo, nervingai žvilgčiodamas į mane.
„Mama“, – sušnibždėjo jis, vos girdimai.
Skaudėjo širdį matyti jį tokį sunerimusį.
Kas jam nutiko?
Atsisėdau priešais ponia Veiverli, bandydama išlikti rami.
Ji iš karto perėjo prie reikalo.
„Etanui pastaruoju metu labai sunku susikaupti pamokose“, – pasakė ji.
„Jis nuolat išsiblaškęs, dažnai žiūri per petį tarsi kažko laukdamas.
Ir jis pradėjo piešti šiuos piešinius per laisvą laiką.“
Pakėliau antakį.
„Piešinius?
Kokius piešinius?“
Ponia Veiverli padavė man segtuvą su keliais Etano piešiniais.
Perverčiau juos, rankos vis šaltesnės su kiekvienu lapu.
Iš pradžių atrodė, kaip įprasti vaikiški piešiniai – didelės akys, keistos figūros, kreivos linijos.
Bet kuo daugiau žiūrėjau, tuo labiau pradėjau matyti dėsningumą.
Kiekviename piešinyje buvo tamsūs, šešėliai panašūs siluetai fone.
Viename jų buvo aukšta, liesa figūra su ilgomis galūnėmis ir tuščiomis akiduobėmis, stovinti prie lovos kojūgalio.
Kitame – pats Etanas, gulintis lovoje, išsigandęs, žiūrintis į šešėlį su ištiestais nagais.
Paskutiniame piešinyje buvo pavaizduota tamsi figūra, stovinti virš jo miegant, pirštais liečianti jo veidą.
Širdis ėmė stipriau plakti – supratau, ką reiškia šie vaizdai.
„Ponia Veiverli… šie piešiniai…“ – nutylėjau, balsas drebėjo.
„Ar manote, kad jis mato kažką?
Kažką, kas jį labai gąsdina?“
Ponia Veiverli lėtai linktelėjo, jos veidas buvo susirūpinęs.
„Etanas minėjo, kad šie šešėliai jį seka, kad jie žiūri į jį, kai jis miega.
Jis piešia juos beveik kasdien, tai veikia jo mokymąsi ir elgesį.
Aš nesu psichologė, bet manau, kad turėtumėte tai rimtai apsvarstyti.
Tai ne paprasta vaikų baimė.“
Per kūną perbėgo šaltis.
Ar šie piešiniai galėtų būti raktas į jo košmarų prasmę?
Bet kokie tai šešėliai?
Ar tai tik lakios vaizduotės vaisius – ar kažkas daugiau?
„Etanai, – švelniai tariau sūnui, kuris vis dar sėdėjo tyliai, suspaudęs rankas. – Gali papasakoti daugiau apie tuos šešėlius?
Kaip jie atrodo?
Iš kur jie atsiranda?“
Jo balsas buvo tylus, vos girdimas.
„Jie ateina iš mano kambario kampo… naktį.
Jie neturi veidų, bet jų akys labai didelės, ir jie mane stebi.
Jie… jie nori mane pasiimti, bet aš nenoriu eiti.
Jie baisūs, mama.“
Krūtinė susispaudė – bandžiau suvokti jo žodžius.
Tai nebuvo vaikiškas išsigalvojimas.
Tai buvo tikra baimė.
Mano sūnus bijojo kažko, ko pats nesugebėjo iki galo suprasti.
„Ar pasakojai kam nors kitam apie tuos šešėlius, Etanai?“ – švelniai paklausiau.
Jis lėtai linktelėjo.
„Pasakiau savo draugui Čarliui, bet jis tik juokėsi ir sakė, kad aš sapnuoju.
Bet aš žinau, kad jie tikri.
Aš juos jaučiu.“
Mano galvoje sukosi tūkstančiai minčių.
Šešėliai jo kambaryje.
Ne tik sapnuose, bet tokie tikri, kad įsibrovė į jo kasdienybę.
Kas tai galėjo sukelti?
Ponia Veiverli pažvelgė į mane, jos veidas buvo pilnas rūpesčio.
„Manau, būtų naudinga pasikonsultuoti su terapeutu ar psichologu.
Etaną aiškiai slegia kažkas daug giliau nei tamsos baimė.“
Per mane perbėgo bejėgiškumo banga.
Kas vyksta su mano sūnumi?
Ar tai tik laikotarpis, ar kažkas daug tamsesnio?
Tie piešiniai, ta baimė – tai neatrodė kaip vaikų vaizduotės vaisius.
Išeidama iš mokyklos su Etanu, buvau apimta sumaišties.
Turėjau išsiaiškinti, kas vyksta.
Tą vakarą nusprendžiau nuoširdžiai pasikalbėti su Etanu, bandyti suprasti, kas tie „šešėliai“.
Jaučiau, kad tai jį stipriai laikė.
Kuo daugiau galvojau, tuo labiau buvau įsitikinusi – tai nebuvo tik košmarai.
Tą naktį, kai jį užklojau, pabučiavau į kaktą.
„Mes tai išsiaiškinsim, pažadu“, – sušnibždėjau.
„Tu saugus.“
Bet išjungusi šviesą ir uždariusi duris, negalėjau atsikratyti jausmo, kad kažkas ne taip.
Nors dar nežinojau, kas tai, bet buvau pasiryžusi išsiaiškinti.
Kitą dieną užregistravau Etaną pas vaikų psichoterapeutą, tikėdamasi sužinoti tiesą.
Kas sukėlė jo košmarus?
Ir ką galėjau padaryti, kad padėčiau jam rasti ramybę?
Atėjo laikas ieškoti atsakymų – prieš tai, kai šie šešėliai pasiims dar daugiau jo.
