Aš tapau vieniša mama būdama devyniolikos.
Kaip tai įvyko, papasakosiu vėliau.
Dabar pradėsiu nuo Davido – vyro, kuris atėjo į mano gyvenimą ir parodė, kaip mylėti ir ką reiškia būti mylimai.
Drąsiai galiu pasakyti, kad jis mane mylėjo be ribų.
Tačiau jis mane taip pat sulaužė būdais, apie kuriuos net neįsivaizdavau, kad žmogaus dvasia gali taip subyrėti.
Buvo nuostabus jausmas būti jo dėmesio centre, kol viskas netapo rūgštu.
Tuo metu, kai mes susitikome, aš dirbau laikinus darbus.
Gaudavau darbą su šešių mėnesių sutartimis.
Kai viena sutartis baigdavosi, pereidavau prie kito darbo.
Būtent viename iš tų darbų mūsų keliai ir susikirto.
Jis taip pat buvo kovotojas kaip ir aš.
Šiame konkrečiame darbe jo sutartis baigėsi anksčiau nei mano.
Kitas darbas, kurį jis rado, buvo kitame mieste.
Iki tol mes jau buvome artimi.
Todėl jis mane lankydavo per laisvas dienas, nors ir mažai uždirbdavo.
Kai mano sutartis baigėsi, man taip nepasisekė.
Kovojau, ieškodama naujo darbo.
Laimei, Davidas visada atnešdavo ką nors apsipirkti, kai mane lankydavo – tiek, kad užtektų man ir mano dukrai keletą dienų pragyventi.
Laikui bėgant, jis pasakė, kad nėra prasmės, jog mes su dukra gyventume taip toli nuo jo, ypač kai nuoma (700 Ksh) tapo našta.
„Noriu, kad persikeltum pas mane“, – pasiūlė jis.
Meilė buvo nauja.
Viskas tarp mūsų buvo šviesu, nepaisant iššūkių.
Gyvenimo su juo idėja man skambėjo patraukliai.
Susidėjau daiktus ir su dukra persikėliau į jo miestą ir namus.
Davidas rūpinosi mumis.
Jis užrašė mano dukrą į mokyklą ir darė viską, kad išgyventume.
Mūsų meilės gyvenimas buvo geras.
Bent jau taip maniau pradžioje.
Vienintelė mano problema su juo buvo intymumas.
Jis jo norėjo dažnai.
Aš negalėjau jam to tiesiog duoti.
Dėl praeities patirčių aš jo nekentėjau.
Kartais priversdavau save tai daryti, o kitą dieną jausdavausi visiškai užsidariusi.
Ko niekada jam nepasakiau – kad jo prisilietimai man primindavo pirmą vyrą, kuris mane lietė.
Tai nebuvo abipusis sutikimas.
Jis jėga pasiėmė tai, kas jam nepriklausė.
Taip aš pastojau.
Aš niekam nepapasakojau, kas įvyko.
Netgi tėvams.
Visa ta skausmą slėpiau savyje.
Kai jis pradėjo dažnai reikalauti sekso, aš nebegalėjau to pakelti.
Tai man sukėlė gilų emocinį skausmą, bet negalėjau jam to pasakyti.
Visos neišspręstos problemos išsiliejo ir virto konfliktais.
Taip mūsų saldi meilė virto tulžimi mano burnoje.
Kartais naktį jis pykdamas sakydavo, kad išeičiau iš jo namų su dukra.
Kitais kartais konfliktai paaštrėdavo tiek, kad jis mane mušdavo iki kraujavimo iš nosies.
Turėjau su dukra bėgti ir ieškoti, kur pernakvoti.
Galiausiai man to buvo gana, ir nusprendžiau ieškoti savo būsto.
Maniau, kad rasčiau ramybę išsikrausčiusi, bet Davidas mūsų nepaliko ramybėje.
Jis nuolat buvo šalia, bandydamas išsiaiškinti, ar atsirado kitas vyras.
Vieną naktį mano nuomotojas turėjo iškviesti policiją, nes Davidas atėjo ir apkaltino jį, kad jis miega su manimi.
Jį sulaikė, ir tada iš policijos sužinojau, kad jis vartojo stiprius narkotikus.
Jų rado per sulaikymą.
Nors jis buvo sulaikytas, tą pačią naktį jį paleido dėl astmos.
Po šio įvykio jis grįžo blaivus.
Smurtą jis kaltino narkotikais.
Jis kaltino velnią.
Jis kaltino viską, tik ne save.
„Duok man tik vieną šansą, aš pasikeisiu“, – prisiekė jis.
Aš juo patikėjau.
Bandžiau dar kartą, bet negalėjau pamiršti to, ką jis man padarė.
Išėjau, kad suteikčiau erdvės sau ir dukrai išgyti.
Po kelių mėnesių aš jo pasiilgau.
Nuėjau į mūsų senus namus, tikėdamasi jį pamatyti.
Sužinojau, kad jis išėjo toliau.
Jis jau buvo vedęs ir gyveno su kita moterimi.
Išėjau sudaužyta širdimi.
Suprasti, kad mūsų skyrius visam laikui užverstas, buvo sunku priimti.
Tačiau neturėjau kito pasirinkimo.
Turėjau judėti toliau.
Problema ta, kad net po tiek laiko vis dar jį sapnuoju.
Kartais tai nutinka po mėnesių ar net metų, kai man viskas atrodo gerai.
Tą pačią dieną, kai jį sapnuoju, kitą dieną jis paskambina.
Kai atsiliepiu, jis nieko nesako.
Tik tyla ragelyje, kol pavargstu kartoti: „Labas… labas… labas,“ ir padedu ragelį.
Kaip mūsų sūnaus mirtis beveik sužlugdė mūsų santuoką.
Tai vis kartojasi.
Aš jį sapnuoju.
Jis paskambina.
Ir tada vėl kelis mėnesius nekalbame.
Ką apie tai sako mokslas?
Nelaikau jam pykčio, bet kodėl jis visada skambina po to, kai aš jį sapnuoju?..
