Tamara Aleksandrovna, vienos didelės įmonės skyriaus vedėja, sėdėjo savo kabinete ir peržiūrinėjo užrašus užrašų knygelėje.
Neseniai jai sukako keturiasdešimt devyneri, bet niekas niekada jai nedavė daugiau nei keturiasdešimt – visada stilinga, su tvarkinga šukuosena, švelnia makiažo ir malonia šypsena, ji darė įspūdį laimingos moters.
Iš esmės prieš pusmetį ji ir pati save laikė tokia.
Bet vieną dieną Tamara, atsidūrusi tarnybiniais reikalais to miesto rajone, kuriame beveik nebūdavo, netyčia užsuko į prekybos centrą.
Jos patraukė nuostabus kavos kvapas, ir moteris užėjo į nedidelę jaukią kavinę.
Tamara jau baiginėjo gerti kapučino, kai pamatė savo vyrą.
Ji norėjo jį pasikviesti, bet pas Arsenijų su džiaugsmingais šūksniais pribėgo du visiškai vienodi šešiametukai berniukai.
– Tėti! Tėti! – klykė vienas iš jų, – vakar mes su mama karusele važiavome!
Tuo metu prie jų priėjo simpatiška jauna moteris – nedidelio ūgio, šiek tiek apkūni, su šviesių plaukų kuokštais, išsiliejusiais ant pečių.
Ji nusišypsojo Arsenijui, pabučiavo jį į skruostą, ir visa laiminga šeimyna patraukė.
O Tamara taip ir sėdėjo priešais puodelį jau atvėsusios kavos.
– Pakartokite, prašau, – pasakė ji priėjusiam padavėjui.
Ji turėjo pagalvoti.
Tai, kad tai Arsenijaus vaikai, matėsi plika akimi – pernelyg jie buvo panašūs į Andrių – jų sūnų, koks jis buvo vaikystėje.
Tai reiškia, kad jau mažiausiai šešeri–septyneri metai Arsenijus ją apgaudinėja ir faktiškai gyvena dvejomis šeimomis.
O jei atsižvelgti į jo pajamas per tą laikotarpį, tai antrą šeimą jis išlaiko jos sąskaita.
Puiku!
– Atrodo, metas ruoštis skyryboms, – pagalvojo Tamara, – bet skubėti nereikės, pirmiausia reikia viską tiksliai sužinoti.
Tą dieną ji padarė du neplanuotus vizitus: vieną pas savo advokatą, antrą – pas privačią detektyvę, kurį patarė advokatas.
Ir štai praėjo pusmetis, atrodo, viskas paruošta.
Žinoma, gaila, kad viskas taip baigiasi.
Tamara suprato, kad dalis kaltės tenka ir jai – ji per daug dirbo ir skyrė mažai laiko vyrui bei vaikams.
Bet jų šeimoje nuo pat pradžių susiklostė taip, kad pagrindine „mamontų medžiotoja“ buvau aš.
Kai mes su Arsenijumi susituokėme, Tamara jau baigė universitetą, o jam dar reikėjo dvejų metų mokslų.
Mes buvome tos pačios kartos, tiesiog Tamara įstojo iš karto po mokyklos, o Arsenijus po to, kai du metus tarnavo armijoje.
Tamarai pasisekė – jai pavyko įsidarbinti pagal specialybę mažoje, bet labai perspektyvioje įmonėje.
Todėl, kai ji pastojo ir pagimdė Andrių, buvo nuspręsta, kad vyras pereis į neakivaizdinį skyrių, o ji tęstų darbą – kitaip mūsų jauna šeima, neturėjusi net savo kambario bendrabutyje, tiesiog neišgyventų.
Andrius jau ėjo į darželį, o Arsenijus vis negalėjo surasti darbo.
Ir tada Tamara vėl pastojo.
Vyras vėl liko namie.
Vėliau Arsenijus, žinoma, dirbo – tai statybos valdyboje, tai architektūros biure, bet jam kažkaip nesisekė.
Tai įmonė bankrutavo, tai jis pateko po darbu mažinimu, o vieną kartą įmonės savininkas, kur dirbo, mirė, o paveldėtojai nusprendė veiklos nebevykdyti ir tiesiog padalino turtą.
Bet net tuo metu, kai Arsenijus buvo be darbo, Tamara nevertė jo ieškoti.
Sąžiningai tariant, ją tenkino tokia padėtis – namuose visada buvo švaru, jauku, vaikai prižiūrimi, o vakare jos laukdavo vyrų paruoštas vakienis.
Taip, ją tai tenkino, o Arsenijų, matyt, ne.
Dabar Tamara dar kartą skaitė privataus detektyvo ataskaitą.
Kai ji pirmą kartą pamatė tuos įrašus, labai nustebo – detektyvui pavyko surinkti apie Arsėnijaus damą labai išsamią informaciją, tiesiog pasikalbėjus su kaimynais, draugėmis ir kolegėmis Irenos – taip vadinosi moteris.
Beje, nė viena iš jų net neįtarė, kad šis malonus šypsena vyrukas domisi būtent ja.
– Nikolajau, – kreipėsi Tamara į vyrą, – ar jūs jų tardėt?
– O, ką jūs, veikiau veikiau humaniškais metodais.
Žinote, jei nori sužinoti viską apie moterį, tereikia pagirti ją jos draugės akivaizdoje.
Jeigu viską trumpai apibūdinti: Irena Lisičyna, trisdešimt penkerių metų.
Dirba slaugytoja vaikų skyriuje miesto ligoninėje.
Gyvena su mama ir dvynukais sūnūs šešerių metų dviejų kambarių chruščiovkoje.
Vedusi niekada nebuvo.
Dukart pastojo – vieną kartą mokydamasi kolegijoje, antrą – jau dirbdama.
Abu kartus nutraukė nėštumą.
Sako, kad buvusioje darbovietėje – regioninėje ligoninėje – kilo skandalas: vieno gydytojo žmona pagavo vyrą su Irena, kaip sakoma, labai dviprasmiškoje situacijoje, bet mergina ten greit pasitraukė iš darbo, todėl byla kažkaip nuraminta.
Ji su Arsenijumi buvo susitikinėjusi septynis metus.
Pagimdė du berniukus-dvynukus.
Tėvas šeimą aprūpina: moka komunalinius, duoda Irenai išlaidoms apie dvidešimt penkis–trisdešimt tūkstančių per mėnesį.
Keliskart pirkdavo jiems kelialapius į jūrą.
Du kartus keliavo su jais pats.
Viena iš draugių paklausė Ireną, kodėl jos vaikų tėvas nesituokia su ja.
Irena paaiškino, kad susituokti jie gali bet kuriuo momentu, bet tada Arsenijus nebegalės jų išlaikyti taip, kaip įprato.
Jo žmona uždirba daug ir nekontroliuoja jo išlaidų.
„Man paprasčiausiai taip naudingiau“, – sakė Irena.
Šiandien Tamara pakvietė šešioms valandoms sūnų ir dukrą.
Paprašė Arsenijaus būti namie svarbiam pokalbiui.
– Ir vaikai taip pat ateis, – pasakė ji vyrui.
Kai visi susirinko svetainėje, kur ant stalo stovėjo tik švarūs stiklinės ir kelios mineralinio vandens buteliai, Tamara be jokio įžanginio žodžio pranešė, kad viską žino apie Arsenijaus antrą šeimą, ir pasiūlė susirinkusiems pasisakyti.
Kambaryje tvyrojo įtempta tyla.
Visi žiūrėjo į Arsenijų, bet jis tylėjo.
Tada ėmė kalbėti Andrius:
– Mama, atsiprašau, bet pati didžiąja dalimi kalta esi tu.
Tu nuolat dirbai, o tėtis vedė mus į darželį, darė namų darbus su mumis, net blynus ir pyragus šeimoje kepė tėtis, o ne tu.
Manau, kad pati kalta, kad tėtis įsimylėjo.
Karina palaikė brolį:
– Iš tikrųjų, mama, tėtis visada buvo namie, o jei dirbo, vis tiek vakarus leisdavo su mumis.
Ir jam taip pat norėjosi tave matyti šalia.
O tu grįždavai be jėgų, dar parsinešdavai namo popierių, su kuriais dirbai likusią vakarą.
Ir savaitgaliais tave bet kada galėjo ištraukti į darbą, nes kažkur įvyko avarija.
Todėl kai tėtis susipažino su Irena…
– Įdomu, – pertraukė ją Tamara.
– Reiškia, tu žinai apie situaciją.
Ir jau seniai?
– Dvidešimt metų? – dukra suabejojo.
– Dvejus metus, – atsakė dukra.
– O tu? – mama pažvelgė į sūnų.
– Taip pat.
Man tai papasakojo Karina.
Mes matėme Ireną ir brolius, mus kvietė į jų gimtadienį – tokie smagūs berniukai, – sakė Andrius.
Tamara šiek tiek patylėjo.
– Reiškia, jums nepatiko, kad daug dirbau? Ar geriau būtų, jei būčiau sėdėjusi su jumis namie ir dirbusi pamokas kartu su tėčiu? O kur būtų tu, sūneli, paėmęs pinigų būstui su hipoteką ir savo „kukliai“ „Lada Vesta“? O tu, Karina, dabar jau būtum baigusi siuvimo kolegiją ir plušėtum kokioje gamykloje, uždirbdama duoną ir gyvenanti bendrabutyje.
O tu, vietoje to, mokaisi viename geriausių šalies universitetų, o mama tau nuomoja butą, nes norėjai gyventi atskirai nuo tėvų.
– O ką tu pasakysi, Arsenijau, mano vyras?
Pasiilgę tavęs vargšiukai vaikai tave apgailestauja.
Tai pasakyk jiems atvirai, kad mama visą gyvenimą dirba kaip arklys, nes tu, jų tėvas, nesugebi išlaikyti šeimos.
Galbūt aš taip pat svajojau susituokti, kepti pyragus ir pinti dukrai kasas.
Bet tada ką jūs būtumėte valgę? O ar nebuvo tau, Arsenijau, galimybės kurti karjerą, kai vaikai jau buvo dideli ir nereikėjo auklės?
Bet kažkodėl tu to nenorėjai.
O kodėl?
Žmona dirba, tau išlaidos nekontroliuoja, galima ir pasilinksminti.
Ir žinai, jei prieš septynis metus būtum pasakęs man, kad įsimylėjai ir išeini pas Ireną, būčiau tave supratusi ir nė žodžio nebūčiau pasakiusi.
Bet tai, ką padarei, yra pažeminta: kaltindamas mane, kad daug dirbu, tu už mano pinigus išlaikai savo meilužę ir nelegitimus vaikus.
Nepalaikydama jokių paaiškinimų iš Arsenijaus, Tamara pasakė:
– Gerai, Andrius ir Karina, galite eiti.
O tu pasilik, prašau.
Kai vaikai išėjo, Tamara duodė Arsenijui paskaityti privataus detektyvo ataskaitą.
Kol jis skaitė, Tamara paskambino:
– Igor Vladimiravičiau, pakilkite, – pakvietė ji advokatą.
– Iš esmės, štai, Arsenijau, mes skyrybų.
Nepilnamečių vaikų neturime, tai skyrium padarys greitai.
Pareigos parašiau prieš mėnesį.
Štai tau kvietimas.
Susitinkame antradienį pas apylinkės teisėją.
Adresas ir laikas nurodyti.
Advokatas perdavė Arsenijui kvietimą, atsisveikino ir išeina.
– Ar dėl skyrybų galutinai nusprendei? – paklausė Tamara vyras.
– Žinoma, tu septynis metus gyvenai su kita moterimi ir neradai laiko man apie tai pranešti.
Prisipažink, ar ne keista?
– Bet žinok, kad aš reikalauju turto padalijimo, – pasakė Arsenijus.
– Ir ką tu ketini dalintis?
– Butą, automobilį, greičiau abu automobilius – mano seną, o tu prieš pusę metų nusipirkai puikią mašiną.
Štai ją ir dalinsim.
Manau, kad tavo sąskaitose nemažos sumos – tai taip pat padalinsim.
– Gerai, tegu pats kreipiesi į teismą dėl turto padalijimo.
Jei teismo sprendimas bus, parduosime butą, pinigai dalinasi.
O kol kas šis butas – mano, aš, kai pirkau jį, įrašiau sau, ir tu, kaip prisimenu, tada neprieštaravai.
Taigi daiktus savo ruošis ir į laiptinę.
Arsenijus kraustė kelias savo daiktų į kelioninį maišą ir nuėjo link durų.
Prieš išeidamas jis pasakė:
– O butą aš vieną tiek ar tiek atkovosiu.
– Visą – mažai tikėtina, o pusę – visiškai įmanoma.
Tik ką tu su tais pinigais darysi? Nusipirksi kokią griuvėsių sodybą rajone?
Arba geriausiu atveju – studiją buvusiame bendrabutyje?
– Aš girdėjau, kaip prieš pusmetį pasakiai savo draugei, kad tau pasiūlė akcijų jūsų įmonėje įsigyti.
Nusipirkai jau?
Ir jas taip pat dalinsim.
Tamarą ir Arsenijų ištuokė greitai, o teismas dėl turto padalijimo truko beveik du mėnesius.
Ieškovo – Arsenijaus – pusė pareiškė pretenzijas vis naujiems objektams.
Bet galų gale padalino tik butą – teismas nusprendė, kad Arsenijus gali pretenduoti į pusę, nes tuo metu, kai mokėjome hipoteką, jis kartkartėmis vis dėlto dirbo.
Tamara su tuo nesipyko.
Padalino Arsenijaus automobilį.
O dėl „puikios“ mašinos, kuria važiavo Tamara, paaiškėjo, kad ji nebuvo asmeninė, o korporatyvinė.
Arsenijus norėjo dalintis akcijas ir pinigus sąskaitose, bet paaiškėjo, kad akcijų jo sutuoktinė nepirko, pažyma, kad ji nėra bendrovės savininkė, o samdoma darbuotoja, buvo pateikta.
O Tamaros algos sąskaitoje buvo tik dvidešimt keturi tūkstančiai šimtas septyniolika rublių.
Kai supykęs Arsenijus pareiškė, kad Tamara specialiai išgrynino visus pinigus, kad nereikėtų jų dalintis, žmonos advokatas pateikė sąskaitų judėjimo kopijas už pastarąjį pusmetį.
Čia buvo įrašyti: mėnesiniai hipotekos mokėjimai už sūnaus butą, dukros nuomos mokestis ir jos universiteto studijų mokestis, pervedimai dukros banko kortele – ir tai tik didesnės išlaidos.
– Be to, prie tos pačios sąskaitos turėjo laisvą prieigą sutuoktinis, kuris pervedinėjo pažįstamai kortelę – ne mažiau trijųdešimties tūkstančių per mėnesį ir mokėjo komunalinius jos vardu.
Visos pažymos ir sąskaitų išrašai buvo pateikti teismui, – teigė advokatas.
Galiausiai butą pardavė, pinigus padalino.
Arsenijui teko šiek tiek mažiau – jis nupirko Tamaros dalį iš jo automobilio.
Tamara tuojau pat investavo gautas lėšas į naują butą su hipoteką – ji buvo iš anksto apžiūrėta, hipoteka patvirtinta, todėl moteris jau po dviejų savaičių tvarkė naują baldų į kambarį.
O hipoteką padengė per trejus metus, kai pasibaigė terminas, per kurį vyras galėjo reikšti pretenzijas jos turtui.
Po kurio laiko po teismo Tamarin su vaikais pavyko paskambinti – pirmiausia sūnus, kuriam bankas atsiuntė pranešimą apie hipotekos mokėjimo vėlavimą.
– Mama, tu ką, nepavedėjai pinigų? – paklausė Andrius.
– Kokių pinigų, sūneli?
– Hipoteka.
– Atsiprašau, aš įsigijau sau naują butą, taigi dabar su savo kreditais tvarkykis pats.
Kitą dieną paskambino dukra:
– Mama, laikas mokėti už kitą semestrą, o savininkė vakar atėjo ir pasakė, kad už šį mėnesį mokėjimo nėra.
O dar – gal galėtum šį mėnesį man šiek tiek daugiau atsiųsti – noriu atnaujinti savo garderobą.
– Brangioji, nelabai galėsiu padėti.
Kreipkis į tėtį.
Gal jis tau gali suteikti ir būstą, ir mokslus, ir garderobui duoti.
O jei ne, duosiu tau patarimą: yra toks žodis – „darbas“.
Paprastai visi žmonės iki dvidešimt trejų metų jį pažįsta.
P.S.
Ši istorija nesibaigė labai laimingai.
Bet kas yra, tas yra.
Tamara tęsė dirbti savo įmonėje, o po kurio laiko vis dėlto įgijo akcijų ir pateko į valdybą.
Vėl ištekėti ji nebenorėjo – nutarė gyventi sau, dažniau lankėsi fitneso centre ir baseine.
Ir būtinai kasmet kur nors išvyko.
Pavyzdžiui, šiemet ji planuoja aplankyti Bajkalą.
Arsenijus, susipažinęs su Irenos „biografija“, nebenorėjo su ja gyventi.
Jis nusipirko sau vieno kambario butą priemiestyje, dirba kažkokioje būsto valdyboje ir trečdaliai savo ir taip nedidelio atlyginimo perveda alimentams.
Irena augina sūnus ir ieško naujo rėmėjo.
Teko Andriaus žmonai susirasti darbą, kitaip bankas grasino atimti išsinuomotą butą dėl mokėjimų vėlavimo.
Karina perėjo į neakivaizdinį studijų skyrių, įsidarbino ir nuomojasi butą su dar dviem studentėmis.
Mat dabar ji pati turi mokėti už studijas.
Štai ir viskas…
