Vitalijus važiavo namo, galvodamas apie darbą, planus, verslą.
Bet jo mintis pertraukė balsas, nuo kurio kraujas sustingo gyslose.
— Tėti, atiduok mane į vaikų namus! — plonas balselis, kupinas nevilties, perskrodė tylą kaip žaibas iš giedro dangaus.
Tie žodžiai smogė tiesiai į širdį.
Jis sustojo kaip įbestas.
Kaip įmanoma, kad jo mylima dukrelė Katia pasakė ką nors tokio?
Kiekvienas jos žodis skaudino taip, lyg kas nors durtų peiliu į sielą.
Jis nenorėjo tikėti tuo, ką išgirdo.
Stovėjo tarpduryje, lyg sustingęs, o galvoje sukosi pačios baisiausios mintys.
Namas, kuris kadaise buvo pilnas šilumos ir juoko, staiga atrodė svetimas.
— Dukryt, kodėl taip sakai? — tyliai paklausė, stengdamasis, kad jo balsas skambėtų ramiai, su meile.
Sunkus atodūsis tik dar labiau sustiprino įtampą ore.
Atsakymu buvo tik trinktelėjančių durų garsas.
Aidas nuaidėjo tuščiame koridoriuje.
Vitalijus bandė prisiminti laikus, kai jie buvo laimingi.
Juk dar visai neseniai viskas buvo gerai…
Kas nutiko?
Kas privedė jo dukrelę iki tokios būsenos?
Jis buvo pasiryžęs eiti į giliausią tamsą, kad tik suprastų, iš kur atsirado tas skausmas…
Ir kas įvyko jam nesant namie.
…Jis grįžo iš komandiruotės anksčiau ir SUSTINGO nuo to, ką pamatė…
Stovėjo prieškambaryje, apstulbęs.
Namas, kuris visada buvo jo tvirtovė, dabar atrodė svetimas.
Ant stalo — nebaigta vakarienė, ant grindų — išmėtyti žaislai.
Bet baisiausia buvo tylūs raudojimai, sklindantys iš vaikų kambario.
Vitalijus priėjo ir atsargiai pradarė duris.
Katia sėdėjo ant lovos veidu įsikniaubusi į pagalvę.
— Kas tave nuskriaudė? — sušnibždėjo, atsisėdęs šalia.
Mergaitė pakėlė ašarotą veidelį.
— Mama pasakė… kad tu mūsų nebemyli.
Per nugarą jam perbėgo ledinis šiurpas.
— Ką?
— Ji pasakė, kad išvažiuoji pas kitą moterį… ir kad aš tau tik trukdau.
Vitalijus sugniaužė kumščius.
Prisiminė pastaruosius mėnesius: nuolatinės komandiruotės, žmonos šalumas, keisti jos skambučiai, kuriuos ji greitai baigdavo vos tik jis įžengdavo į kambarį.
— Katiuska, tai netiesa.
Jis apkabino dukrą, jausdamas, kaip jos mažas kūnelis dreba.
— Aš labai tave myliu.
Ir niekur neišeinu.
Bet viduje jau siautėjo uraganas.
Jis išėjo į koridorių, išsitraukė telefoną ir paskambino žmonai.
— Alona, mes turim pasikalbėti.
Jos balsas buvo nenatūraliai ramus:
— Žinau, apie ką nori kalbėti.
— Tu pasakei mūsų dukrai, kad palieku šeimą?
Akimirka tylos.
O tada — tylus juokas.
— O ar tai netiesa?
Vis tiek tavęs niekada nebūna namie.
— Aš dirbu!
Kad jums nieko netrūktų!
— Mums nereikia tavo pinigų, Vitalijau.
Mums reikia tavęs.
Jis užsimerkė.
Taip, jis viską sugadino.
Bet tai nepateisino jos žiaurumo.
— Mes skiriamės, — tyliai pasakė.
Kitą dieną Vitalijus pasiėmė atostogas.
Jis vedė Katią į parką, skaitė jai pasakas, mokėsi iš naujo būti tėvu.
O po mėnesio padavė prašymą dėl išimtinės globos.
Teismas palaikė jo pusę.
Alona net neatvyko į posėdį.
Nuo tada jie gyveno dviese.
Ir kai Katia vakare jį apkabindavo ir sušnibždėdavo:
— Tėti, aš tave myliu…
Jis žinojo, kad tai yra svarbiausia.
O vaikų namai?
Liko tik kaip blogas sapnas, kurį jie išgyveno kartu.
