Veltui ji nusprendė, kad aš nutylėsiu.
— Atlaisvink miegamąjį antrame aukšte.
Pageidautina tiesiog dabar, — be jokių abejonių pareiškė anyta, kraudama ant mano virtuvės salos, pagamintos pagal užsakymą iš vientiso ąžuolo, tris milžiniškas languotas tašes.
— Ir apskritai, susidėk savo asmeninius daiktus į dėžes ir nunešk į sandėliuką.
Rytoj pas mus atvyksta žmonės, nėra ko čia savo skudurais prieš klientus švaistytis.
Aš lėtai atsikandau gurkšnį kavos iš savo mėgstamo puodelio, jausdama, kaip viduje išsilieja ne įniršis, o kažkokia krištolo skaidrumo, šalta ramybė.
Žiūrėjau į Zinąidą Pavlovną, paskui į už jos nugaros stovinčią svainę Dašą, o tada perkėliau žvilgsnį į savo vyrą Vadimą.
Vadimas labai stengėsi vaizduoti, kad tyrinėja laminato siūles.
— Atvyksta? — mandagiai pasitikslinau.
— Kur?
Kas?
— Oi, Ania, tik neapsimesk kvailele! — pavartė akis Daša.
Ji pasitaisė plaukus, suimtus į netvarkingą kuodą, kuris jai salone atsiėjo tris tūkstančius rublių.
— Juk dar pavasarį sakiau, kad pradedu savo autorinį retritą „Visatos kvėpavimas.
Gausos pabudimas“.
Penkiolika merginų iš Maskvos, VIP tarifas!
Rytoj dešimtą ryto joms bus pervežimas nuo stoties.
— O prie ko čia mano namas? — atsargiai padėjau puodelį ant lėkštutės.
Anyta staigiai suplojo rankomis.
— Na, sveiki atvykę!
Koks dar jis tavo?
Jūs su Vadiku santuokoje jau trejus metus!
Tai jūsų bendras, šeimos lizdas!
— Daškai dabar reikia atsistoti ant kojų, ji pradeda savo verslą.
Tu, kaip brolio žmona, turėtum tik džiaugtis ir padėti.
Mes štai su ja nusprendėme: retritai vyks kiekvieną savaitgalį.
— Jūs su Vadiku kol kas pagyvensite vasaros virtuvėje, ten šilta, pastatysime šildytuvą.
O didžiajame name merginos medituos.
Aš žiūrėjau į šį drumzle nesudrumstos įžūlybės paradą ir mėgavausi akimirka.
Prie to viskas ir ėjo.
Mano užmiesčio namas, du šimtai kvadratinių metrų su panoraminiais langais ir vaizdu į pušyną, buvo mano pasididžiavimas.
Sklypą nusipirkau penkerius metus prieš pažintį su Vadimu.
Pati kontroliavau statybas, pati bariausi su darbų vykdytojais, pati čia sudėjau kiekvieną kapeiką iš savo finansų direktorės premijų.
Vadimas, laisvai samdomas fotografas su nestabiliomis pajamomis ir subtilia sielos organizacija, atėjo čia gyventi tada, kai viskas jau buvo paruošta.
Per trejus santuokos metus jo pagrindinis indėlis į šį namą buvo nupirktas hamakas, kuriame jis mėgdavo gulėti, kol aš pjoviau veją.
Ir štai dabar jo versli giminė nusprendė, kad mano namas — puikus nemokamas turtas Dašos informacinių čigonų eksperimentams.
— Vadimai, — perkėliau žvilgsnį į vyrą.
— Tu nieko nenori pasakyti savo mamai ir sesei?
Vadimas sutriko, patrynė kaklą ir išspaudė iš savęs savo firminę frazę, kurią girdėdavau kiekvieną kartą, kai jo giminė peržengdavo ribas:
— Anečka, na būk išmintingesnė.
Na kas tau iš to?
Juk tai tik pora dienų per savaitę.
Daškai tikrai reikia nuo kažko pradėti.
Ji, beje, paėmė paskolą organizavimui.
Milžiniški pinigai!
Negalima juk taip su šeima…
— Trys milijonai! — išdidžiai pakėlė smakrą svainė.
— Beje, užstatant mamos butą!
Aš pasamdžiau aukščiausios klasės maitinimą, užsakiau dainuojančius dubenis iš Nepalo, apmokėjau reklamą pas blogerius!
Merginos sumokėjo po septyniasdešimt tūkstančių už savaitgalį.
Tai va, Ania, be skandalų.
Man dar reikia čia smilkalus sustatyti ir baldus pagal teisingas zonas sustumdyti.
Ji žengė žingsnį laiptų, vedančių į antrą aukštą, link.
— Stovėk, — mano balsas nuskambėjo tyliai, bet taip, kad Daša sustingo, pakėlusi koją virš laiptelio.
— Pirma.
Turtas, kuris kiekvienam sutuoktiniui priklausė iki santuokos, yra jo asmeninė nuosavybė.
Šis namas, šis sklypas ir net tas hamakas lauke — mano.
Šimtas procentų.
Vadimo dalies čia nėra ir niekada nebuvo.
— Ir kas iš to! — spiegė anyta, raudonuodama iš pykčio.
— Jūs esate sutuokti bažnyčioje!
Prieš Dievą viskas bendra!
— Prieš Dievą gal ir bendra, o prieš registrų centrą — mano, — nukirtau aš.
— Antra.
Daša, tu paėmei tris milijonus rublių, užstatydama Zinąidos Pavlovnos butą?
— Taip!
Ir rytoj pradėsiu juos atidirbti! — atkirto svainė.
— Nepradėsi, — nusišypsojau jai pačia švelniausia šypsena iš savo arsenalo.
— Nes rytoj čia niekas neatvyks.
Tiksliau, atvyks, bet toliau vartų nepraeis.
Vadimas išbalo.
— Ania, ką tu sugalvojai?
Negėdink mūsų prieš žmones!
Daška juk turės joms grąžinti pinigus!
— O, ji grąžins, — linktelėjau.
— Dvigubai, jei jos paduos į teismą dėl paslaugų nesuteikimo.
Matai, Daša, komercinė veikla individualios gyvenamosios statybos žemėje, nepakeitus jos paskirties į atitinkamą statusą, yra draudžiama.
Bet tai smulkmenos.
Svarbiausia — aš, kaip vienintelė savininkė, nesu davusi tau nei žodinio, nei rašytinio sutikimo naudoti mano namą komerciniais tikslais.
— Spjoviau aš į tavo sutikimus! — užriko Daša, prarasdama dvasingumo apnašą.
— Aš jau už viską sumokėjau!
Rytoj atveš masažo stalus ir virėją!
Aš tave pačią iš čia išmesiu, jei trukdysi!
Vadikai, pasakyk savo žmonai!
Ir štai tada Vadimas padarė lemtingą klaidą.
Jis priėjo prie manęs, pabandė paimti už alkūnės ir sušnypštė:
— Ana, baik isterikuoti.
Rytoj čia bus svečių.
Susirink daiktus ir eik į sandėliuką, neerzink manęs.
Aš čia šeimininkas ne mažiau nei tu.
Aš nusipurčiau jo ranką.
Na gerai.
— Vadimai, — pažvelgiau jam tiesiai į akis, ir jis staiga atsitraukė, matyt, perskaitęs mano žvilgsnyje kažką visai nelabo.
— Rytoj paduodu ieškinį dėl santuokos nutraukimo.
Taigi, tavo „šeimininkavimas“ čia baigėsi.
— Kaip… skyrybos? — sucypė anyta, akimirksniu praradusi visą savo įkarštį.
— Dėl retrito?
Anečka, na kam taip kirsti iš peties…
— Ne dėl retrito, Zinąida Pavlovna.
O todėl, kad pavargau būti nemokama lesykla ir patogus viešbutis jūsų šeimai, — aiškiai tardama kiekvieną žodį pasakiau aš.
— O dabar jūs turite lygiai trisdešimt minučių susirinkti savo ryšulius, pasiimti savo sūnų ir palikti mano privačią nuosavybę.
— O jeigu neišeisime? — piktai prisimerkė Daša.
— Ką tu mums padarysi?
Policiją iškviesi?
Aš tylėdama išsitraukiau telefoną, atidariau saugos tarnybos, su kuria buvau sudariusi sutartį, programėlę ir paspaudžiau raudoną greitojo reagavimo grupės iškvietimo mygtuką.
— Jie čia bus po aštuonių minučių.
Ekipažas bazuojasi kaimyninėje gyvenvietėje.
Vaikinai ten griežti, juokelių apie „šeimos lizdą“ nesupranta.
Įformins įsibrovimą su įsilaužimu.
Dašos veidas tapo tokios spalvos kaip jos neprinokęs avokadas, kuriuo ji planavo maitinti savo VIP klientes.
Atrodo, iki jos pradėjo daeiti paprasta matematika: namo nėra, retrito nėra, penkiolika įsiutusių moterų rytoj atvažiuos prie uždarytų vartų, o bankas pradės skaičiuoti palūkanas nuo trijų milijonų, kurių užstatu tapo vienintelis jos motinos būstas.
— Vadikai… — anyta prispaudė drebančias rankas prie krūtinės, žiūrėdama į sūnų.
— Vadikai, padaryk ką nors!
Mes juk liksime gatvėje su šita paskola!
Bet Vadimas nieko nepadarė.
Jis stovėjo susikūprinęs ir žiūrėjo į savo firminius sportbačius, nupirktus mano kreditine kortele.
Po septynių minučių prie vartų, cypiant stabdžiams, atlėkė juodas saugos tarnybos visureigis.
Du tvirti vaikinai su uniformomis užtikrintai įėjo į sklypą.
Šio laiko Dašai ir Zinąidai Pavlovnai užteko, kad su prakeiksmais, ašaromis ir panika sumestų savo tašes atgal į Dašos „Solario“ bagažinę.
Vadimas tylėdamas tempė savo lagaminą, kurį aš rūpestingai padėjau jam susikrauti.
— Tu dėl to gailėsies!
Tu sugriovei mūsų šeimą!
Tu… tau viskas sugrįš bumerangu! — šaukė anyta, jau stovėdama už vartelių.
— Linkiu jums gilaus gausos pabudimo, — nuoširdžiai atsakiau aš ir paspaudžiau pultelio mygtuką.
Kaltiniai vartai švelniai užsidarė, atskirdami juos nuo mano gyvenimo visiems laikams.
Kitą rytą aš užplikiau šviežios kavos ir išėjau į verandą.
Prie vartų nieko nebuvo — matyt, Daša naktį suvokė katastrofos mastą ir spėjo atšaukti savo VIP klientes.
Tačiau prie vartelių mindžikavo nuo kojos ant kojos Vadimas.
Jis nedrąsiai pažvelgė į domofono kamerą.
— Ania… — pasigirdo iš garsiakalbio.
— Aš ten palikau įkroviklį.
Ir apskritai… mama su Daška vakar, aišku, perlenkė lazdą.
Aš joms taip ir pasakiau, susipykau su jomis!
Įleisi?
Pakalbėkime normaliai.
Aš tylėdama telefone paspaudžiau mygtuką, tik ne vartų atidarymo, o kurjerio iškvietimo.
Po valandos paniuręs pristatymo tarnybos vaikinas įkėlė į savo automobilį dėžę su likusiu Vadimo šlamštu, ant kurio viršaus aš rūpestingai padėjau jo mėgstamą hamaką.
Pristatymo adresas — Zinąidos Pavlovnos butas.
Apmokėjimą aš įforminau gavėjo sąskaita.
