Pirmieji nėštumo mėnesiai buvo labai sunkūs — nuolatinis pykinimas, silpnumas, nemigos naktys.
O dabar dar ir anyta, kuri neleido ramiai gyventi.
Kiekvieną rytą — priekaištai, rėkimas, pašaipos.
O jei aš bandžiau bent žodį atsakyti — ji iš karto skųsdavosi vyrui ir grasindavo išvaryti mus iš namų.
Tą naktį aš beveik nemiegojau.
Maždaug penktą valandą ryto akys pradėjo sunkiai užsimerkti, bet miegą nutraukė aštrus balsas tiesiai prie ausies:
— Kelkis, tinginė, aš noriu valgyti. Paruošk ką nors, o tai visą dieną tik miegi!
Aš užsimerkiau, stengdamasi nenuliūsti.
— Mama, aš jaučiuosi prastai, — pravirktelėjau. — Mane visą naktį pykino.
— Palik savo ligas sau! — sušaukė ji. — Moteros mūsų laikais gimdė ir nesiskundė!
Aš atsikėliau ir paruošiau pusryčius, bet viduje kažkas lūžo. Supratau — taip daugiau negalima.
Man teko sugalvoti keršto planą, kad pastatyčiau į vietą įžūlią anytą. Ir štai ką aš padariau…
Naktį, kai visi užmigo, aš į kolonėlę įjungiau įrašą — tylūs šnabždesiai, vaikiškas verksmas, atodūsiai.
Garsumą nustatiau minimalų, taip, kad garsas tarsi sklinda iš toli.
Pirmas minutes nieko nevyko. O paskui išgirdau, kaip kaimyniniame kambaryje pasigirdo lovos girgždėjimas — anyta pabudo.
Atrodytų — namuose buvo tylu, bet iš virtuvės ji girdėjo tylų moterišką šnabždesį. Tarsi kas nors verktų.
Anyta įsiklausė — garsas nurimo. Nusprendė, kad pasapnavo.
Po kelių minučių vėl — verksmas, tada šlamesys, tada vos girdimas vyriškas balsas.
Anyta šoktelėjo lovoje, širdis daužėsi.
— Kas čia?! — sušuko ji.
Atsakymo nebuvo. Tik lengvas beldimas į sieną ir vėl tyla.
Prie pat ryto ji taip ir neužmerkė akių.
— Ar tu negirdėjai, kad naktį kažkas kalbėjosi? — paklausė ji manęs ryte, išsigandusiomis akimis.
Aš nekaltai nusišypsojau:
— Ne, mama, aš visą naktį nemiegojau, skaičiau knygą, bet jokių balsų nebuvo. Gal jums pasapnavo?
Kitą naktį viskas pasikartojo. Šnabždesiai, beldimas, tylus vaikiškas verksmas.
Anyta pradėjo kryžiuotis, šnabždėti maldas.
Ji manė, kad miręs vyras atėjo jos pasiimti.
Ryte, drebančiomis rankomis, ji priėjo prie manęs.
— Aš nebegaliu, namuose kažkas vyksta…
Aš ramiai pažvelgiau į ją ir tyliai pasakiau:
— Gal Dievas jus baudžia. Gal vertėtų būti truputį geresnei kitiems.
Nuo tada ji pasikeitė. Nebesikėlė rėkti, nebekritikavo, nebežadindavo manęs rytais.
Priešingai — ji atnešdavo arbatą, klausdavo, kaip aš jaučiuosi.
O naktį namuose buvo ideali tyla.
Balsai dingo… nes aš išjungiau kolonėlę.
