Per žmonos laidotuves Fiodoras neišleido nė ašaros.
„Žiūrėk, sakiau gi, jis Zinos nemylėjo,“ – į ausį savo kaimynei Tosiai šnibždėjo.
„Tyliau tu. Kokia dabar jau čia prasmė. Vaikai našlaičiais liko su tokiu tėvu.“
„Pamatysi, jis būtinai tekės už Katkos,“ – tvirtino Lelka Tosiai.
„Kodėl gi už Katkos? Ką ji jam? Glafira gi jo meilė.
Ar pamiršai, kaip jie po šienapjūtės vaikščiodavo?
Katka su juo nesusijungs. Ji šeima turi, o ir pamiršo jį seniai.“
„O tu tikrai žinai?“
„Žinoma. Katkos vyras – pirmūnas. Kam jai Fiodoras su savo pulku?
Ji praktiška moteris. O štai Glashka kantriai kenčia su savo Mitka. Jie ir pradės vėl meile žaisti,“ – tikino Tosę Lelka.
Zinaida buvo palaidota.
Vaikai stipriai laikėsi už rankų.
Mišatkai ir Polinai ką tik sukako aštuoneri.
Zinaida ištekėjo už Fiodoro iš didelės meilės.
Tik ar mylėjo ją Fiodoras – Zina nežinojo, kaip nežinojo ir kaimiečiai.
Sako, ji pastojo, todėl Fiodoras buvo priverstas tekėti už jos.
Klavochka tikrai gimė septynių mėnesių, ilgai negyveno, o po to Zinai su Fiodoru ilgai nebuvo vaikų.
Fiodoras visada buvo niūrus, nedaugžodžiaujantis.
Žmonės jį vadino Birjuk.
Tokia jam pravardė buvo.
Jis labai taupus žodžiams, o jau švelnumui – iš viso.
Kas gi nežinojo, kaip Zina.
Bet visgi Dievas jos pasigailėjo.
Kiek ši vargšė moteris meldėsi, žino tik Jis vienas.
Ir dangus dovanojo Zinaidai iš karto du vaikus.
Polina ir Mišatka – dvyniai.
Mišatka buvo charakteriu kaip mama.
Toks pat švelnus ir geranoriškas, o Polina – kaip tėvas.
Iš jos žodžių nepažinsi.
Užsisklendžia nuo visų, užrakinasi šimtu spynų ir tyli.
Nieks nežino, ką mergaitė galvoja.
Ir tėvui ji buvo arčiau.
Nes charakteriai panašūs.
Kartais Fiodoras gręždavo ar pjautuvo galą skustuvo galądavo, o Polinka aplink jį sukosi.
Jis kažką jai pasakodavo, mokė gyvenimo.
O Mišatka buvo prie mamos.
Kur grindis nušluostyti, kur vandens atnešti mažučiu kibirėliu – nors ir mažai, bet visgi pagalba.
Zina labai mylėjo savo vaikus, bet Polinkos nesuprato.
O Mišatką visa širdimi prisirišo.
Kai Zina mirė, ji pasakė Mišatkai:
„Sūnau, greit mirsiu.
Tu lieki vyriausias.
Neužgaulink sesers, būk jos gynėjas.
Tu berniukas, privalai ją saugoti.
Ji mergaitė, reiškia, silpnesnė už tave ir jai reikia tavo pagalbos bei apsaugos.“
„O tėvelis?“ – paklausė Miša.
„Ką?“ – nesuprato Zina.
„Tėvelis mus saugos?“
„Nežinau, sūnau.
Gyvenimas parodys.“
„Tai nesimiršk, kaip mes be tavęs?“ – verkė Miša.
„O, sūnau, jei nuo manęs priklausytų,“ – apgalvotai tarė Zina.
Taip pasakė.
O iki ryto jos jau nebuvo.
Fiodoras sėdėjo šalia žmonos ir laikė jos ranką.
Ne žodžio, ne ašaros.
Tiesiog susikūprinęs, išsekęs ir apsiniaukęs.
Štai ir viskas.
Gyvenimas po truputį grįžo į savo vėžes.
Polina prisiėmė atsakomybę būti namų šeimininke.
Mergaitė bandė pati gaminti valgyti, tvarkytis troboje, bet dar buvo maža.
Ateidavo Fiodoro sesuo Natalija, ji viskuo padėdavo ir mokydavo Polę buities darbų.
„Tetė Natalija,“ – kartą paklausė Pola, – „ar tėvelis dabar vesis, ar ne?“
„Nežinau, mergyte, ką tėvelis galvoja.
Ar jis man pasakys?“
Natalija turėjo savo vaikus ir vyrą Vasilijų.
Natalija turėjo gerą, draugišką šeimą.
„O jei kas nutiktų, ar priimtum mus pas save?“ – tęsė Polina.
„Nesugalvok.
Tėvas jus myli ir niekam neleis nuskriausti,“ – sakė Natalija.
Tuo tarpu kaime jau sklandė gandai, kad Fiodoro ir Glafiros sena meilė vėl atgimė.
„Glashka tikrai suprotėjo,“ – plepėjo Toska, – „vėl su Fiodoru susimaišė, o apie šeimą pamiršo visai.“
„Oi, kvaila ta Glashka,“ – kalbėjo moterys prie parduotuvės.
„Oi, moterytės, baikit susirinkimą,“ – išvaikė juos kolūkio pirmininkas Maksimas Leonidovičius.
„Jūs plepa, žmonėms kaulus graužiate, o tikro nieko apie savo kaimynus nežinote,“ – griežtai sakė pirmininkas, gindamas Fiodorą.
Glafiros ir Fiodoro tikrai kažkada buvo meilė.
Ir tokia stipri, kad galėjai romaną rašyti.
Bet tada Fiodoras išvyko į kitą kaimą, toli perkėlė jį, į kitą rajoną padėti užstrigusiems kolūkiams.
Jis ten praleido du mėnesius, o tuo metu Glashka maišėsi su Mitka Čereškovu.
Fiodoras grįžo, sužinojo apie tai, gerai išbarė Čereškovą, o su Glashka po to visiškai nustojo bendrauti.
Glashka taip ir ištekėjo už Mitkos.
Jis buvo beprasmiškas vyras.
Vaikščiojo po kitas moteris, girto gėrė, o Glashka verkė, kad neišlaikė tokio vyro šalia savęs.
Fiodoras juk buvo nevartojantis, darbštus vyras.
Tik tylenis, maždaug.
Nuo tada kaimiečiai pradėjo pastebėti, kad jis traukiasi prie Zinaidos.
O Zina žydėjo kaip mėlynas žiedas, kaimiečiai negalėjo atsistebėti.
„Va, ką meilė su žmogumi daro,“ – sakė jie.
Zina jau seniai buvo įsimylėjusi Fiodorą.
Tik tylėjo, kur jau iki Glashkos jai.
O štai kaip gyvenime būna.
Susitikdavo su Fiodoru, pasivaikščiodavo, o paskui netikėtai susituokė seniūnijoje.
Vestuvės buvo kuklios.
Iš Fiodoro giminės liko tik Natalija, o Zinos mama buvo senyva.
Mama Zina gimdė vėlai.
Kaimiečiai spėjo, kas buvo tėvas, bet nutylėjo.
Šiame kaime pirmininkavo Vasilijus Vasiljevičius Prochorovas.
Su juo ir turėjo meilę Zinaidos mama.
Oksanka buvo graži moteris, bet per visą gyvenimą nė karto neištekėjo.
Kaimas jos nemylėjo.
Vyriškius vogdavo, vaikščiojo su kitais.
Buvo linksma, bet Zina ne tokia charakteriu.
O ar dukra atsakinga už motiną?
Kaimiečiai gailėjo Ziną.
Ypač kai ji ištekėjo už Fiodoro.
„Oi, kas čia darosi,“ – dejuodavo Niuska Pereverzeva, – „jis gi jos nemyli.
Ji visą gyvenimą kentės su juo,“ – pranašavo ji.
Bet, keista, Fiodoras buvo ištikimas žmonai.
Kaimiečiai tiesiog tuo tikėjo.
Ir iš tikrųjų, ką kaime gali slėpti nuo žmonių akių?!
Penkiolika metų gyveno kartu su Zina.
Ir jokios didelės pykčių nebuvo.
Pamažu kaimiečiai nurimo, kol Zina nesusirgo praėjusią žiemą.
Labai susirgo, ir paskui paaiškėjo, kad serga sunkią liga, nuo kurios nepasveiksti.
Situacija buvo beviltiška.
Tą dieną Fiodoras ėjo iš darbo.
„Fiodenka, gal užsuksi pas mane valandėlei, pasikalbėti, vaikams pyragėlių atnešiau,“ – pasivijo jį Glasha su taikymu.
Rankoje laikė puodelį su pyragėliais.
„Ne, Glasha, ačiū.
Natalija vakar jau prisiruošė pyragėlių.“
„Bet aš nuoširdžiai, Fiodenka.“
„Ir mano sesuo taip pat nuoširdžiai.“
„Fioda, susitikime šiandien prie malūno, kai sutems,“ – užsispyrė Glasha.
„Kam dar to reikia?“
„Kaipgi… Ar tu pamiršai viską, kas buvo tarp mūsų?“ – nustebo Glasha.
„Kas buvo, tai jau užaugo žolėmis.
Mylėju savo vaikus.
Mylėju Zinaidą.“
„Bet jos jau nebegrąžinsi,“ – sakė Glasha.
„Meilė nemiršta,“ – atsakė Fiodoras.
„Tu jos nemylėjai.
Tu man pakenkei, kai už ją tekėjai.“
„Glasha, eik namo,“ – tyliai tarė Fiodoras.
Jis paspartino žingsnį ir neatsigręždamas nuėjo namo, kur jo laukė vaikai.
Glasha liko stovėti viena kaimo gatvėje.
Praėjo keli metai.
Vaikai užaugo.
Tetė Natalija vis dar lankydavo savo sūnėnus, bet dabar tikrai žinojo, kad jos brolis – ištikimas vienai.
„Polinka, girdėjau, su Griška Voroninu bendrauji,“ – sakė tetė savo sūnėnei tiesiai nuo slenksčio.
„Taip.
O kas?“ – paklausė užaugusi Polina.
„Kokia gražuolė,“ – pagalvojo Natalija.
„Nieko, tik paklausiau.
Būk atsargi su juo.“
„Kodėl?“
„Tu pati žinai kodėl, jau nebe maža,“ – griežtai sakė tetė.
„Tetė Natalija, aš jį taip myliu, tikrai visam gyvenimui.“
„Va, va.
Tau taip atrodo, kad visam gyvenimui.“
„Man neatrodo.
Esu tikra.“
„Gal tu ir esi tikra, o Griška?“
„Jei Griška mane išduos, niekada daugiau nieko nemylėsiu.“
„Tikiu tuo,“ – sakė Natalija.
Vakarą Miša ir Polina laukė tėvo iš darbo.
„Tėtis kažkaip vėluoja,“ – pasakė Miša.
„Šiandien penktadienis.“
„Ir kas?“
„Jis visada eina trečiadienį, penktadienį ir savaitgaliais pas mamą į kapus.“
„Iš kur žinai?“ – paklausė Miša.
Jo antakiai pašoko aukštai.
„Tu kvailys, Miša, jei tėvo dvasios nejauti ir nesupranti.“
Jie tyliai ėjo į kapines.
Polinka vedė jį paslaptingu taku per daržus.
„Žiūrėk ten,“ – sakė ji, rodydama į nuleistą tėvo figūrą.
Miša klausėsi.
Jis girdėjo, kaip tėvas kažkam kalbasi.
„Žinai, Zina, tokie dalykai.
Netrukus mūsų Polinka tekės.
Aš jai sukaupiau išteklių, Natalija padėjo.
Gyvename ramiai.
Atsiprašyk manęs, Zinočka, kad per gyvenimą mažai švelnių žodžių tau sakiau.
Bet mano širdis jiems pasakė daug.
Negaliu aš žodžiais, aš labiau širdimi,“ – užkimęs pasakė Fiodoras ir lėtai nuėjo prie kapinių vartų.
Polinka pažvelgė į Mišą.
Brolio akyse stovėjo ašaros.
