Gyveno kartą jauna mergina vardu Ana, turtingo pirklio duktė.
Deja, jos tėvas László mirė, kai Ana dar buvo vaikas, palikdamas ją pamotės, Juditos, globai.
Tačiau Judita nemylėjo Anos, netgi laikė ją našta.
Ana augo vis gražesnė ir protingesnė, o miestelio gyventojai ją labai mėgo.
Kavalieriai rikiavosi eilėje, norėdami pelnyti jos širdį, kas degino Juditą iš pavydo.
Ypač todėl, kad jos pačios dukra, Zsofi, nesulaukdavo nė pusės tiek dėmesio.
Tuomet Judita nusprendė atsikratyti Anos – bet ne bet kaip.
Ji norėjo ją pažeminti pačiu žiauriausiu būdu.
— Jei jau privalai tekėti, radau tau tobulą jaunikį, – vieną dieną pasakė ji Anai.
Ana pajuto, kaip širdis ima daužytis.
Galbūt tai bus geras žmogus?
Bet kai išgirdo, kas išrinktasis, jai net kvapą užgniaužė.
— Tu tekėsi už elgetos.
Vargšo, purvino, suplyšusiais drabužiais ir be skatiko kišenėje.
Aš jau viską sutvarkiau.
Ana priešinosi, bet veltui.
Judita jau buvo viską suplanavusi, ir vestuvės turėjo įvykti.
Žinia pasklido po visą miestą, o žmonės kuždėjosi su nuostaba.
Tokia graži ir protinga mergina teka už elgetos? Kokia gėda!
Atėjo vestuvių diena.
Bažnyčia buvo pilna smalsuolių.
Jaunikis stovėjo prie altoriaus – susivėlęs, neskustas vyras, kurio niekas nepažinojo.
Ana, apsirengusi balta suknele, stovėjo šalia jo nuleidusi galvą, vis dar negalėdama patikėti, kad tai vyksta.
Kunigas pradėjo ceremoniją, bet staiga elgeta pakėlė ranką ir tarė:
— Palaukite!
Visi nutilo, žiūrėdami į jį nustebę.
Vyras ištiesė nugarą, nusivilko suplyšusį paltą, ir akimirksniu visa jo laikysena pasikeitė.
Jis nusišluostė dulkes ir purvą nuo veido, atskleisdamas jauną ir dailų veidą.
— Mano vardas Matia, – nusišypsojęs tarė jis.
Aš nesu elgeta.
Iš tiesų, esu turtingo pirklio sūnus.
Mano tėvas, prieš mirtį, paprašė manęs susirasti žmoną, kuri mane mylėtų dėl to, kas esu, o ne dėl turto.
Todėl nusprendžiau paslėpti savo tikrąją tapatybę ir apsimesti vargšu.
Žmonės pradėjo šnabždėtis iš nuostabos.
Judita pabalo, o Ana žiūrėjo į jį išplėstomis akimis.
— Kai sužinojau, kad ponia Judita nori ištekinti savo podukrą už elgetos vien tam, kad ją pažemintų, pagalvojau: o kas, jei aš būčiau tas elgeta?
O dabar, kai visi žino tiesą, klausiu tavęs, Ana: ar nori būti mano žmona, žinodama, kas esu iš tiesų?
Anos akyse pasirodė ašaros, bet šį kartą ne iš liūdesio, o iš džiaugsmo.
— Taip! – sušuko ji džiugiai ir paėmė jį už rankos.
Minia ėmė ploti.
Visi džiaugėsi jaunavedžiais – išskyrus Juditą, kuri stovėjo be žado, matydama, kaip jos planas sugriuvo.
Ana ir Matia susituokė ir gyveno ilgai bei laimingai, o Juditai teko susitaikyti su tuo, kad galiausiai meilė ir gerumas visada nugali piktybiškumą.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalyti ja su savo draugais!
Kartu galime skleisti emociją ir įkvėpimą toliau.
