„Mielasis, jei tavo atlyginimas priklauso tavo mamai, tai mano – mano tėvams!“ Kiekvieną atlyginimo dieną Larisa pervesdavo kiekvieną centą savo motinai. O kai jos vyras paprašė vakarienei kotletų, ji tiesiog pasakė jam TAI…

— Larisa, gal padarytum kotletų?

Pasiilgau tavo…

Ji pakėlė akis nuo arbatos puodelio ir pažvelgė jam tiesiai į akis.

Ji nešypsojosi.

Ji neatoduso.

Ji tiesiog ramiai, bet tvirtai pasakė:

— Paklausk savo mamos, gal ji tau iškeps kotletų – juk jai ir atidavei pinigus sanatorijai.

Gal net turi ten keptuvę, kas žino?

Dima sustingo su ranka ore, lyg jos žodžiai būtų trenkę per veidą.

Jis bandė nusišypsoti, pajuokauti, bet Lari išliko rimta.

Rimtesnė nei bet kada anksčiau.

— Lari, baik…

Nebūk pikta.

Tai gi mano mama…

Jai trūko pinigų, jai buvo sunku…

— O kaip mes, Dima?

Kaip aš?

Kai kiekvienas mūsų uždirbtas centas kažkur išgaruoja, o mūsų svajonės vis dar laukia eilėje?

Vis dar tame „gal kažkada“?

— Aš negalėjau jos atmesti.

Tai gi mano mama…

— Ir mano mama – taip pat mano mama.

Bet žinai, koks skirtumas?

Manoji neskambina man kas rytą, kad primintų apie kaltės jausmą.

Tavo gi tampo tave už rankovės dažniau nei skolų išmušinėtojas.

Ir žinai ką?

Man jau gana būti antruoju pasirinkimu savo pačios šeimoje.

Nes būtent tuo aš ir tapau, Dima.

Atsarginiu variantu.

Ji pakilo nuo stalo ir pradėjo nurinkinėti tuščius puodelius – jos judesiai buvo ramūs ir mechaniniai.

Dima tylėdamas ją stebėjo, tarsi pagautas berniukas su ranka uogienės stiklainyje.

— Tai… tu tikrai visus pinigus pervedei savo mamai?

— Taip.

Tris šimtus dvylika tūkstančių.

Ji sakė, kad nori prie jūros.

Tai ir nupirkau jai bilietą.

Su apgyvendinimu.

Ji to nusipelnė, ar ne?

— Bet… o kaip mes?

— Mes?

Mes, kaip visada, susitvarkysim su tuo, kas liko.

O gal šį kartą pats išmoksi, ką reiškia likti tuščiomis rankomis, nes kažkam kitam „labiau reikia“.

Kambaryje įsivyravo tyla.

Tik senas šaldytuvas tyliai ūžė fone.

Dima lėtai atsisėdo ant kėdės ir įkišo galvą į delnus.

— Niekada nemaniau, kad tau taip skaudės…

— Ir nenorėjai apie tai galvoti.

Tau buvo lengviau užmerkti akis ir sakyti: „Ai, Lari vėl nusiramins, ji juk supratinga.“

Bet žinai ką?

Aš jau nebenusiraminu.

Man jau gana būti supratingai.

Po ilgos pauzės Dima atsistojo ir priėjo prie jos.

Jo balsas buvo švelnesnis.

— Atleisk man…

Padariau klaidą.

Aš nenoriu tavęs prarasti.

Nenoriu sugriauti to, ką turime…

Lari pažvelgė į jį – ne piktai, tik pavargusiai.

— Tada įrodyk man tai.

Ne gėlėmis.

Ne žodžiais.

Darbais.

Kitą kartą, kai tavo mama paskambins ir prašys pinigų – turėk drąsos pasakyti „Ne“.

Ar bent jau „ne dabar“.

— Tu teisi…

— Ir dar viena taisyklė.

Nuo šiandien mūsų finansus aptarsime kartu.

Jokių vienašališkų sprendimų daugiau.

Mes esame komanda.

O jei ne – tuomet niekas.

Dima linktelėjo.

Jis žinojo – jei dar kartą ją nuvils, Lari daugiau nelauks.

Ji jį mylėjo, bet meilė viena nepakeičia pagarbos ir pusiausvyros.

Kitą dieną Dima pardavė savo brangų dviratį, kuris jau dvejus metus nenaudojamas stovėjo sandėliuke.

Už gautus pinigus jis nupirko Larisai naują elektrinę viryklę ir mikserį.

Grįžo namo su pirkinių krepšiais ir mažyčiu rašteliu:

„Mūsų svajonėms. Tu to verta.“

Larisa pažvelgė į jį ir pirmą kartą po ilgo laiko nusišypsojo.

— Matai… pradedu matyti, kad tu supratai…

— Ar vis dar nori atostogų?

— Jei po įmokų dar liks, tai taip.

Bet žinai…

Geriausios atostogos prasideda nuo ramybės namuose.

Tą vakarą kotletų nebuvo.

Bet buvo orkaitėje keptų bulvių, juoko ir planų, surašytų ant seno sąsiuvinio kampelio.

Pirmą kartą per ilgą laiką Dima nelaukė mamos skambučio.

Jis nutildė telefoną.

Jis laikė žmonos ranką.

Ir tylėjo. Bet ta tyla buvo kitokia. Ji buvo pilna pažadų.