Neprisimenu, kaip įėjau į salę.
Pyragaičių dėžutė sudrebėjo mano rankose, paskui nukrito ant grindų.
Kremas ištiško, kaip ir likusi mano orumo dalis.
Lacis pažvelgė į mane. Iš pradžių nustebęs. Paskui susierzinęs.
— Ko tu čia ieškai? — lyg aš būčiau sugadinusi jo vakarą.
— Aš tik… norėjau staigmenos…
Mano balsas drebėjo. Šviesiaplaukė pažvelgė į mane. Jauna, lygi oda, pašaipni šypsena.
— Tai čia ta „avinė“? — kažkas paklausė pašaipiai.
Juokas. Tikras, garsus, šlykštus.
Jie juokėsi iš manęs. Kaip iš tarnaitės, kuri ne į tas duris įėjo.
Išsitiesiau.
— Taip, aš ta avinė. Kuri verda sriubą, skalbia kojines, buvo su tavim ligoninėj, kai turėjai aukštą temperatūrą.
Žengiau žingsnį į priekį.
— Aš buvau šalia, kai tavo mamai ištiko insultas. Aš laikiau tave. Ir dabar tu man tai atsidėkoji?
Lacis suraukė veidą. — Nustok isterikuot.
— Aš neisterikuoju. Aš pagaliau sakau: gana.
Salėje stojo tyla. Maniau, išmes. Išjuoks.
Bet tada kažkas paplojo. Vienas svečias. Paskui dar kažkas.
Kažkas sumurmėjo: — Durnas esi, Laci.
Penktą dešimtį perkopusi moteris atsistojo nuo stalo: — Šita moteris, kurią tu „avinėliu“ vadini? Pažiūrėk į save, kloune.
Išėjau. Nebėgau, tiesiog ėjau pakelta galva. Prie vartų paskambinau mamai:
— Mama, ar gali pas tave šiandien vaikai pernakvoti?
Ji iškart suprato. — Žinoma, brangioji. Kas atsitiko?
— Rytoj papasakosiu. Man tik… reikia šiek tiek laiko.
Ėjau gatve. Neturėjau skėčio. Krito smulkus lietus, lašai maišėsi su mano ašaromis.
Neskaudėjo. Buvo tik tuščia. Lyg visas pasaulis būtų sugriuvęs ant manęs.
Atsisėdau ant suoliuko. Nusipirkau butelį vyno. Sėdėjau parke, kuriame anksčiau stumdydavau vežimėlį. Dabar tiesiog sėdėjau.
Savo tyloje.
Ryte pabudau pas mamą. Vaikai jau buvo mokykloje. Ji tyliai virė arbatą.
— Žinau, ką jauti, — pasakė. — Aš irgi tai išgyvenau.
Nuo tavo tėvo išsiskyriau būdama keturiasdešimties. Tu dar turi laiko.
— Nežinau, ar skirsiuosi.
— Žinai, — švelniai pažvelgė į mane. — Tiesiog bijai tai pasakyti garsiai.
Po dviejų dienų Lacis pasirodė. Įėjo su savo raktu.
— Gražiai apsijuokei.
— Aš? Ar tu, kuris mane pažeminai prieš kitus?
Numojo ranka. — Tik juokas buvo.
— Ne, Laci. Tai buvo pabaiga.
Jis sustojo. — Rimtai kalbi?
— Labai rimtai.
Atsisėdo ant sofos, apsidairė. — O vaikai?
— Jie stipresni, nei manai. Ir protingesni. Jie supranta, kas vyksta.
Jis atsiduso. — Gerai. Daryk, kaip nori. Bet be manęs tu neturi nieko. Butas irgi mano.
Linktelėjau. — Būtent dėl to ir turiu išeiti.
Išėjo. Trenkė durimis.
Po mėnesio jau dirbau. Sena pažintis. Iš pradžių puse etato, paskui visu.
Po trijų mėnesių jau turėjau savo nuomojamą butą. Ne rūmai, bet mano.
Vaikai savaitgaliais su Laciu. Staiga tapo „pavyzdiniu tėvu“. Net pyragą kepa — iš miltelių.
O aš? Nusipirkau raudoną suknelę. Tokio pat kirpimo, kaip tos šviesiaplaukės. Tik mano buvo gražesnė.
Nes ji buvo ant moters, kuri viską ištvėrė — ir liko stovėti ant kojų.
Per mūsų sūnaus gimtadienį vėl susitikom. Ten buvo ir Lacis, su nauja drauge.
Sustojo, pažiūrėjo į mane. Ilgai. Lyg pirmą kartą mane pamatytų.
Priėjo. — Labai gerai atrodai.
— Aš visada taip atrodžiau, Laci. Tik tu to nepastebėjai.
Ir nuėjau. Pas savo vaikus.
Nes jie yra mano tikroji pergalė.
Ne tas, kuris kadaise mane avinėliu vadino.
