Laikydamas ranką ant pilvo, jis aimanavo iš skausmo.
Tačiau kai gydytojai jį apžiūrėjo, jie buvo priblokšti nuo to, ką rado jo viduje…
Vėlai vakare greitosios pagalbos skyrius vėl atsidarė, ir įėjo maždaug devynerių metų berniukas.
Jis buvo vienas, vilkėjo senus, per didelius drabužius.
Jo veidas buvo išblyškęs, lūpos drebėjo, o rankos stipriai spaudė pilvą.
— Mano… pilvas labai skauda… — sušnabždėjo jis silpnu balsu.
Slaugytoja sustingo: berniukas atėjo be suaugusiųjų.
Budintis gydytojas buvo iškviestas nedelsiant, ir berniukas buvo nuvestas į apžiūros kambarį.
— Kuo tu vardu? Kur tavo tėvai? Ar nukritai? Ar susižeidei? — klausė gydytojas.
Bet berniukas tik papurtė galvą ir pakartojo: — Pilvas… skauda…
Nė žodžio apie šeimą, nė menkiausios užuominos, iš kur jis atkeliavo. Jo akyse buvo baimė.
Gydytojai nusprendė padaryti rentgeno nuotrauką. Kai pirmieji vaizdai pasirodė ekrane, visa patalpa nutilo.
Niekas negalėjo patikėti tuo, ką matė: tai, kas buvo paslėpta berniuko pilve, buvo kur kas baisesnė paslaptis, nei kas nors būtų galėjęs įsivaizduoti…
Ligoninės durys staiga prasivėrė, ir įėjo liesas berniukas apdriskusiais drabužiais — visiškai vienas.
Rentgeno ekrane aiškiai matėsi monetos, sagos ir smulkūs metaliniai daiktai.
Niekas nesitikėjo tokio vaizdo.
Gydytojas, stengdamasis išlikti ramus, įsakė berniuką skubiai ruošti operacijai.
Kol chirurgų komanda skubiai užsidėjo kaukes ir pirštines, slaugytoja liko šalia jo, tyliai jam šnibždėdama raminančius žodžius.
Kiekvieną kartą, kai iš jo kūno buvo išimamas dar vienas daiktas, įtampa operacinėje augo.
Gydytojai vos galėjo patikėti, kad berniukas tai padarė pats sau.
Kiekvienas jo judesys bylojo apie skausmą ir vienatvę.
Ligoninės durys staiga prasivėrė, ir įėjo liesas berniukas apdriskusiais drabužiais — visiškai vienas.
Kai berniukas pabudo po operacijos, šalia jo lovos sėdėjo ta pati slaugytoja.
Jos švelnus balsas pagaliau priverte jį prabilti: — Mano vardas Tomas…
— Tomas… gražus vardas. Ar turi ką nors, kam galėtume paskambinti? — tyliai paklausė ji.
Ilga pauzė, tada tylus atsakymas: — Nė vieno…
Tie žodžiai smogė stipriau nei bet kokia diagnozė.
Kai Tomas galiausiai sukaupė drąsos kalbėti, tiesa buvo dar skaudesnė.
Jis prisipažino, kad tikrai neturi nieko.
Jis gyveno gatvėse, miegojo, kur tik galėdavo, o kelias monetas užsidirbdavo valydamas automobilių langus prie šviesoforų.
Ligoninės durys staiga prasivėrė, ir įėjo liesas berniukas apdriskusiais drabužiais — visiškai vienas.
Tačiau daugiausia kartų vyresni benamiai vaikai atimdavo iš jo viską.
Todėl Tomas sugalvojo beviltišką būdą apsaugoti savo pinigus — jis juos prarydavo, tikėdamasis paslėpti juos savo viduje.
Gydytojai klausėsi, gerklėje kaupdamiesi ašaroms.
Devynmetis berniukas, visiškai vienas prieš alkį ir pasaulio žiaurumą.
Jo poelgis nebuvo beprotybė — tai buvo pagalbos šauksmas.
Dabar gydytojai ir socialiniai darbuotojai suprato: jie negali leisti, kad Tomas grįžtų į šaltas gatves.
Jis nusipelnė ne tik medicininės pagalbos, bet ir naujo gyvenimo — tokio, kuriame jam daugiau niekada nereikėtų ryti monetų, kad apsaugotų savo mažą „laimės“ dalelę.
