Širdyje buvo sunku ir tuščia, tarsi kažkas viduje būtų lūžę.
Šiandien Olegas pasakė, kad netrukus ves.
O juk dar prieš metus jis ją mergino, skambino, rašė… o paskui staiga atšalo, tarsi jos jo gyvenime nė nebūtų buvę.
Ji įėjo į butą, nusivilko paltą ir tvarkingai pakabino jį ant kablio.
— Oi, Katiuša grįžo! — mama išėjo iš virtuvės, šluostydamasi rankas.
— Aš vakarienę paruošiau.
— Ko tu tokia liūdna?
— Olegas veda, — ramiai atsakė Katja, stengdamasi neparodyti jausmų.
— Aš juk perspėjau, jis nepatikimas, — tuoj pat aštriai pasakė motina.
— Jam reikėjo ne tavęs, o tavo buto.
— Atsimink: be manęs tavęs niekam nereikia.
— Eik vakarieniauti.
— Ačiū, nesinori.
— Geriau pagulėsiu… pavargau.
Katja nuėjo į savo kambarį.
Mintis jos nepaleido: „Manęs niekam nereikia.“
Pirmiausia tėvas paliko šeimą — nes norėjo sūnaus, o ne dukters.
Paskui draugės viena po kitos dingo iš jos gyvenimo.
O kai pradėjo atsirasti vaikinai, mama įtikinėjo: jiems reikia tik vieno, o paskui jie ją paliks.
Galiausiai liko tik mama — vienintelis žmogus, kuris gailėjo, rūpinosi… ir laikė šalia.
Taip viskas ir ėjo, kol vieną dieną jai nepaskambino nepažįstamas vyras.
— Katja, čia tavo tėvas.
— Mums reikia pasikalbėti.
— Mums nėra apie ką kalbėti.
— Tu mus palikai, — šaltai atsakė ji ir padėjo ragelį.
Tačiau netrukus skambutis pasikartojo — jau iš kito numerio.
— Jekaterina Vitaljevna, prašau, nepadėkite ragelio.
— Aš esu jūsų tėvo gydytojas.
— Jis ligoninėje, jo būklė sunki.
— Jis labai nori jus pamatyti.
— Kam jūs meluojate?
— Aš žinau, kad jis sveikas.
— Anksčiau — taip.
— Dabar viskas kitaip.
— Prašau, atvykite.
— Aš atsiųsiu adresą.
Dvi dienas Katja blaškėsi, nežinodama, kaip pasielgti.
Pasakyti motinai ji bijojo — ši nekentė jos tėvo, o bet kokie pokalbiai apie jį baigdavosi skandalu.
Vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitikėjo, buvo Polina — draugė nuo mokyklos laikų.
— Katja, nuvažiuok, — pasakė ši.
— Pamatysi, kas ir kaip.
— Gal jis tau ką nors paliks.
— O ką pasakyti mamai?
— Pasakyk, kad siunčia į komandiruotę.
— Vienai dienai.
— Manęs niekada nesiuntė…
— Tada pasakyk, kad tave nori paaukštinti, o tam reikia nuvažiuoti į Kijevą.
— Patikrinsi — ir grįši.
— Tikriausiai taip ir padarysiu…
Mama nerimavo, bet paaukštinimo perspektyva įtikino ją išleisti dukrą.
Klinikoje Katjos laukė.
Tėvas gulėjo atskiroje palatoje.
Ji iš karto jį atpažino — jie buvo pernelyg panašūs.
— Katenka… — jis nusišypsojo.
— Aš atvykau.
— Ko tu norėjai?
— Pasikalbėti… paprašyti atleidimo.
— Man nėra ko tau atleisti.
— Tu pats mus palikai.
— Aš neišėjau.
— Tavo motina mane privertė.
— Kaip tai? — Katja nepatikliai pažvelgė į jį.
— Jei būtum norėjęs, būtum likęs.
— Ji pagrasino, kad pasodins mane į kalėjimą už tai, kad neva tave suluošinau.
— Ką?! — Katja apstulbusi pažvelgė į jį.
— Aš tavęs neliečiau.
— Tu pati nukritai nuo kalnelio.
— Susilaužei ranką.
— Juk tau randas liko?
Katja nejučiomis perbraukė ranka per dilbį.
Randas buvo.
— Ir kas iš to?
— Tada aš jai pasakiau, kad pasiimsiu tave, jeigu ji tavęs neprižiūri.
— O ji pagrasino pareiškimu policijai.
— Aš negalėjau rizikuoti.
— Aš netikiu… mama ne tokia.
— Tu tiesiog jos nepažįsti.
— Ji visada galvojo tik apie save.
— Nuolat reikalavo pinigų, grasino.
— Aš išvažiavau, ėmiausi verslo… ir nebegalėjau sugrįžti.
Katja tylėjo, nežinodama, ką galvoti.
— Kam tu dabar tai sakai?
— Aš noriu palikti tau visą savo turtą.
— Praeities jau nepataisysi, bet aš galiu padėti tau gyventi kitaip.
— Juk tu gyveni su motina… o tau reikia kurti savo gyvenimą.
— Nedrįsk blogai kalbėti apie mamą! — staigiai atsakė Katja.
— Ji padarė tave priklausomą, — tyliai pasakė jis.
— Draudimai, baimės… Katja, tau reikia gyventi.
— Man vis tiek niekam nereikia…
Katja išbėgo iš palatos.
Jau koridoriuje ji išgirdo:
— Man reikia…
Prie lifto ją pasitiko gydytojas.
— Ačiū, kad atvykote.
— Jūsų tėvas labai silpnas.
— Kas jam yra?
— Inkstai.
— Jis ilgai kovojo, bet liga stipresnė.
— Jis norėjo… kad aš tapčiau donore? — įtariai paklausė Katja.
— Ne.
— Jis uždraudė net galvoti apie tai.
— Pasakė, kad ir taip sugadino jums gyvenimą.
Katja tylėdama linktelėjo.
Namo ji grįžo sunkia širdimi.
Mama ją pasitiko su vakariene.
— Na, kaip reikalai?
— Nieko neaišku… per vieną dieną tokie dalykai nesprendžiami.
— Valgyk normaliai, — pamokančiai pasakė motina.
— Maistas turi būti naminis.
— Nesinori…
— Per prievartą valgyk!
Katja klusniai pradėjo valgyti.
— Šaunuolė.
— Mano tokia paklusni dukra… visi pavydi.
Žodis „paklusni“ jai įstrigo gerklėje.
— Mama, o iš kur pas mane šitas randas? — paklausė ji, rodydama ranką.
— Tu dar maža buvai.
— Nukritai nuo kalnelio.
— Nekvaršink sau galvos.
— Aišku…
Darbe Katja netikėtai priėjo prie Olego.
— Galima klausimą?
— Tik sąžiningai.
— Klausk.
— Kodėl nustojai su manimi susitikinėti?
Olegas sutriko.
— Tu gera, tikrai.
— Bet… tavo mama.
— Su ja neįmanoma.
— Ji man paskambino, tiek visko pripasakojo…
— Aš supratau, kad ji tavęs nepaleis.
— Tu gyveni ne savo, o jos gyvenimą.
— Ačiū, — tyliai pasakė Katja ir nuėjo.
Vakare ji buvo ramesnė.
— Mama, šeštadienį su Polina važiuosiu į Kijevą.
— Kam? — sunerimo motina.
— Jos giminaitė turi problemų.
— Tuo pačiu ir po parduotuves prasieisiu.
— Aš ir taip tau viską nupirksiu!
— Mama, aš tiesiog noriu pasivaikščioti…
— Na, žiūrėk…
Katja vėl nuvažiavo pas tėvą.
— Tėti, aš pasiruošusi pakeisti savo gyvenimą.
— Aš džiaugiuosi, — nusišypsojo jis.
— Persikelk į Kijevą, dirbk pas mane.
— Vėliau perimsi įmonės vadovavimą.
— Mano draugas padės.
— O mama?
— Pasakyk, kad radai darbą.
— Ir… kreipkis į psichologą.
— Tau to reikia.
Pokalbis su motina buvo sunkus.
Ji verkė, kaltino, gąsdino.
— Kas ten tavimi pasirūpins?!
— Mama, aš susitvarkysiu…
— Pažadėk, kad paskui pasiimsi mane!
— Pažadu…
Tėvas gyveno dar pusmetį ir padėjo Katjai atsistoti ant kojų.
Mama skambino kiekvieną dieną, skundėsi, spaudė gailesčiu, kartojo, kad be jos Katjos niekas nemyli.
Tačiau Katja jau žinojo — tai netiesa.
Darbas su psichologu padėjo jai suprasti, kaip stipriai motina laikė ją šalia, slopindama jos asmenybę.
Kai motina suprato, kad praranda kontrolę, jau buvo per vėlu.
Nei skambučiai, nei skandalai nebegalėjo sugrąžinti dukters atgal.
Katja tapo savarankiška.
Ir pirmą kartą gyvenime pradėjo gyventi savo gyvenimą.
