— Aš sakiau — ne, — Katya pakartojo, desperatiškai bandydama susišluoti mintis.
— Tai mano butas. Ir aš neketinu…
— Tavo? — ją nutraukė uošvė.
— O kaip šeima?
Sasha, ar tu girdi, ką tavo žmona sako?
Katya lėtai, beveik nenoriai, atidarė savo buto duris.
Buvo beveik devinta vakaro.
Ji ilgai dirbo, taip ir nepabaigusi svarbaus projekto, kuris užėmė visą jos dieną.
Kaip visada, virtuvę užpildė triukšmas — uošvės garsus balsas aidėjo per pusę buto.
— Vėl vėlai! — sušuko Liudmila, kai durys atsivėrė.
— Sasha alkanas, jis laukia!
Katya giliai atsiduso, nusiėmė paltą.
Ji jau nebenorėjo suprasti, kas vyksta.
Prieš pusantro mėnesio, kai Sasha paklausė, ar jo tėvai galėtų pasilikti, kol bus remontuojamas jų butas, tai atrodė kaip paprasta situacija — daugiausia dvi ar trys savaitės.
Laikas prabėgo, o jų vis dar nėra.
Atrodė, kad po mėnesio ar dviejų visa ši situacija virs begaliniu košmaru.
— Labas vakaras visiems, — Katya pasakė žengdama į virtuvę.
Prie stalo sėdėjo Sasha ir Nikolajus, žvilgsniai prikibę prie televizoriaus.
Liudmila triukšmingai barškino puodus prie viryklės, tarsi vakarienė nė nebuvo.
— Aš sakiau, kad būtum čia ne vėliau kaip septintą, — toliau kalbėjo Liudmila, žvelgdama į Katyą.
— Turime rutiną; mes esame pripratę valgyti laiku.
Katya tik pečiais papurtė ir nepasikeitusi nuėjo prie šaldytuvo.
— Turiu darbą, — ramiai atsakė.
— Svarbų projektą.
Turėjau jį pabaigti.
— Darbas, darbas… — Liudmila šnypštė.
— O kaip tavo vyras?
Sasha, pasakyk ką nors!
Sasha nervingai linguodamas pečiais krebždėjo kėdėje.
Jo balsas buvo nejautrus, lyg pats nežinotų, ko nori.
Atsakymas pasirodė vėluodamas:
— Katyush, gal tikrai turėtum anksčiau grįžti namo?
Katya suspaudė lūpas.
Tai dar niekada nebuvo nutikę.
Sasha niekada nekritikavo jos dėl vėlavimo.
Bet dabar… kai šalia buvo jo tėvai, jis tapo visiškai kitu žmogumi.
Ar tai tik jos įsivaizdavimas?
— Taip, taip, — Nikolajus, palaikydamas sūnų, kalbėjo neatitraukdamas akių nuo televizoriaus.
— Moteris turėtų galvoti apie šeimą.
Mūsų laikais…
Trumpam Katya sustojo, jausdama krūtinėje suspaudimą.
Anksčiau viskas buvo kitaip.
O dabar… ji nesuprato, kas vyksta.
— Dabar paruošiu vakarienę, — pasakė traukdama maisto pakuotes.
— Nesivaržyk, — Liudmila šnypštė, nesitraukdama nuo puodų.
— Aš jau viską padariau.
Ir pertvarkiau tavo indus — visi buvo netvarkingi.
Katya sustingo, negalėdama patikėti savo ausimis.
— Ką reiškia pertvarkiai?
Tai mano virtuvė, Liudmila… — jos balsas drebėjo nuo skaudulio.
— Būtent, tavo virtuvė, — nutraukė ją uošvė.
— Bet daiktai turi būti išdėstyti protingai.
Aš esu patyrusi šeimininkė!
Katya jautė, kaip kūnas kaista.
Ji pažvelgė į stalą — Sasha, kuris kadaise buvo toks artimas ir supratingas, dabar sėdėjo vengdamas jos žvilgsnio.
O žmogus šalia jo aiškiai neturėjo ribų pojūčio.
— Be to, — tęsė Liudmila, dabar komentuodama tapetus ant sienų, — šiai vietai tikrai reikia remonto.
Viskas atrodo gana pasenę.
— Liudmila… — Katya stengėsi kalbėti kuo ramiau, nors tai buvo sunku.
— Sutarta, kad pasiliksit, kol bus remontuojamas jūsų butas.
Bet remontas net nepradėtas.
Gal jau laikas pagalvoti…?
— O, remontas pasirodė katastrofa, — Liudmila atsiduso, išskėtusi rankas.
— Meistrai mus nuvylė, medžiagos buvo netinkamos.
Reikės pas jus dar kurį laiką pasilikti.
— Kiek ilgai? — kontroliuojamu tonu paklausė Katya.
— Na, du-trys mėnesiai, ne daugiau, — atsakė Liudmila ramiai, lyg tai būtų nieko tokio.
— Kas čia tokio?
Mes jums netrukdome!
Katya pajuto, kaip pradeda drebėti rankos.
Du-trys mėnesiai?
Ar tai tęsis dar du-trys mėnesiai?
Tai buvo kaip nesibaigiantis košmaras.
— Sasha, — staiga saldžiai pasakė Liudmila, šypsodamasi savaip.
— Gal visai nereikia skubėti su remontu?
Parduokime mūsų butą ir gyvenkime visi čia kartu.
Čia daug vietos!
Katya užgniaužė kvapą.
Tai buvo jos butas.
Jos nuosavybė.
O dabar uošvė siūlo… ką?
— Puiki idėja, mama! — sušuko Sasha.
— Teisingai, Katya?
Tu niekada nieko nepabaigi, tai mums padėtų!
Nikolajus linktelėjo, palaikydamas sūnų.
— Tikrai!
Jauniems reikia vyresniųjų palaikymo.
Padėsime, kai atvažiuos anūkai.
Katya nusėdo į kėdę, jos mintys slegė nepakeliamas mintis.
Kada jos gyvenimas virto tokiu absurdiškumu?
Kada ji nustojo būti savo likimo valdove?
— Ne, — tvirtai pasakė Katya, pakildama.
— Ką? — Liudmila staigiai apsisuko, negalėdama patikėti savo ausimis.
— Sakiau — ne, — Katya pakartojo, desperatiškai bandydama susitvardyti.
— Tai mano butas.
Ir aš neketinu…
— Tavo? — ją nutraukė uošvė.
— O kaip šeima?
Sasha, ar girdi, ką sako tavo žmona?
Sasha susiraukė, jo veidas įgavo įtampą.
— Katya, ką tu čia pradedat?
Tavo mama kalba protingai.
Gyventi kartu yra lengviau…
— Lengviau? — Katya atsistojo, jos balsas sukietėjo.
— Lengviau, kaip gyventi nuolatinės kontrolės sąlygomis?
Toleruoti svetimus, kurie komenduoja mano pačios namuose?
— Ką reiškia svetimi? — Liudmila atšaudama, beveik priešiškai.
— Mes esame tavo vyro tėvai!
— Ir kas iš to? — Katya pakėlė balsą, jau nebesugebėdama susilaikyti.
— Ar tai suteikia jums teisę užvaldyti mano nuosavybę?
Sasha šoktelėjo, jo veidas paraudo, akys išsiplėtė:
— Nebekelk balsio ant mamos! — beveik šaukė, kaip suaugęs vaikas, kurį užmušė.
— Kas tave užvaldė?
Tu juk buvai tokia supratinga…
Katya suspaudė kumščius taip stipriai, kad nagai įsirėžė į odą, stengdamasi neišlieti visos pykčio, kaupiančio per pusantro mėnesio:
— Supratinga?
Taip, buvau.
Kol nepradėjai paversti mano namų kareivine!
— Kaip drįsti taip sakyti! — sprogė Liudmila, mojuodama rankomis lyg jai kas būtų įspjovęs į veidą.
— Sasha, ar tu girdi, ką ji sako?
Sasha bejėgiškai pažvelgė tarp mamos ir žmonos, lyg pirmą kartą matytų žmones, kurie negali tiesiog ramiai gyventi.
— Katya, pakalbėkime ramiai…
— Ne, Sasha, — Katya tiesiai žvelgė ir laikėsi, kad nepradėtų verkti.
— Užteks.
Aš tylėjau pusantro mėnesio.
Toleravau, kai mano virtuvę pertvarkė, kai mano daiktus perstatė, kai svetimi komandavo mano pačiuose namuose, mano gyvenime!
— Mes tik norėjome padėti, — įsikišo Nikolajus, bandydamas pateisinti, nors jo balsas vis dar skambėjo kaip tylus kapituliavimas.
— Sutvarkyti viską…
— Tvarką? — Katya staiga pasisuko į uošvį tarsi jis būtų pasakęs visišką nesąmonę.
— Kas prašė tavo pagalbos?
Tai mano namai, mano taisyklės!
— Kokia nemandagi, — Liudmila suspaudė lūpas, jos veidas pamėlino nuo pykčio.
— Sasha, ar leis jai taip su mumis kalbėti?
Katya pajuto, kaip visas jos stiprybes ėmė siurbti, viduje susidarė tuštuma.
Iki kada ji tai dar galės pakelti?
Iki kada tęsis ši farsa?
— Išvažiuokit, — tyliai, bet aiškiai visiems girdint, pasakė Katya.
— Ką? — Liudmila stovėjo sustingusi su pakelta šaukštu, negalėdama patikėti savo ausimis.
— Aš sakiau — iš mano buto, — pakartojo Katya garsiau, jos balsas tapo tvirtas kaip betonas.
— Dabar.
Susikraukite daiktus ir išeikite.
Virtuvėje įsivyravo žiauri tyla.
Liudmila pašvito, Nikolajus mirktelėjo nesupratimas, o Sasha stovėjo apstulbęs, lyg negalėtų patikėti, kas vyksta.
— Jūs negalite… — pradėjo Liudmila, netikėdama, kad tai įmanoma.
— Galiu, — Katya ją nutraukė, susidūrė su jos žvilgsniu.
— Tai mano butas.
Mano nuosavybė.
Ir aš nebeleisiu niekam čia komanduoti.
Katya ryžtingai nuėjo į svetainę, kur miegojo jos uošviai, ir pradėjo krautis jų daiktus.
Ji jautė, kad kiekviena minutė trunka amžinybę, bet sustoti negalėjo.
— Katya, sustok! — Sasha paėmė ją už rankos kaip mažas vaikas, nesuprantantis, kas vyksta.
— Tu negali taip elgtis su mano tėvais!
— Galiu, — Katya atlaisvino ranką, sukandusi dantis, stengdamasi suvaldyti viduje kylančią audrą.
— Ir jei nesutinki, gali eiti su jais.
— Ką? — Sasha atsitraukė.
— Tu mane išmetinėji?
— Ne, — Katya purtė galvą.
— Duodu tau pasirinkimą.
Ar liksi su manimi ir gerbsi mano taisykles, arba eisime gyventi pas tavo tėvus.
— Nemiela! — Liudmila sušnibždėjo, sukandžiusi lūpas, susižeidusi.
— Mes tau atidavėme savo širdis, o tu…
— Viskas supakuota, — Katya pertraukė.
— Turi penkias minutes palikti butą.
— O jei ne? — Liudmila susisuko lūpas į pašaipų šypsnį.
— Aš kviečiu policiją, — ramiai atsakė Katya, jos žvilgsnis nepalaužiamas.
— Patikėk, turiu pakankamai ryžto pareikšti skundą dėl neteisėto apsigyvenimo.
— Sasha! — Liudmila sušnibždėjo, griebdama jo ranką.
— Padaryk ką nors!
Bet Sasha stovėjo kaip stulpas, bejėgiškai žvalgydamasis tarp žmonos ir tėvų.
Jo akyse mirgėjo panika.
Jis niekada nebuvo susidūręs su tokiu pasirinkimu.
— Laikas baigėsi, — Katya pažvelgė į laikrodį, jos balsas nebebuvo pavargęs kaip anksčiau.
Liudmila atidarė burną atsakymui, bet Nikolajus staiga paėmė ją už rankos, jo balsas buvo švelnus, bet tvirtas:
— Eime, Liuda.
Mūsų čia nelaukia.
— Kaip gali mūsų nelaukti? — protestavo Liudmila, jos veidas susitraukė.
— Su šeima taip nesielgiama!
Sasha, pasakyk ką nors!
Sasha vaikščiojo iš vienos kojos ant kitos, tarsi nežinodamas, kur dėtis.
Jo akys vengė žvilgsnio į žmoną, ir tai jį neramino, bet nieko kito padaryti negalėjo.
— Katya, gal neperšokim per galvą?
Pakalbėkime ramiai… — jo balsas drebėjo lyg nupjauta stygą.
— Nėra apie ką kalbėti, — atsakė Katya, jos tonas buvo toks tvirtas, kad atrodė, jog net sienos gina jos sprendimą.
— Aš priėmiau sprendimą.
Liudmila ir Nikolajus, tarsi seni išblukę veidrodžiai, tyliai surinko daiktus ir patraukė link durų.
Kai Liudmila sustojo, vis dar vildamasi stebuklo, ji atsigręžė, jos akys buvo pilnos ašarų.
— Sasha, tu juk mūsų nepaliksi, ar ne?
Sasha stovėjo sustingęs, bejėgiškai išskėtęs rankas:
— Mama, aš… bandysiu su Katya pasikalbėti.
Gal ji nurims…
Po to, kai durys užsidarė už tėvų, bute tapo sunku kaip lietaus, kuris rodėsi, tuoj ims lyti.
Sasha pasisuko į žmoną, jo akyse buvo tiek daug klausimų, kad Katya vos neišsiliejo skausmu, bet sulaikėsi.
— Klausyk, aš nenorėjau, kad viskas taip susiklostytų.
Tavo tėvai tikrai pateko į sunkumų… ta renovacija…
— Kokia renovacija, Sasha? — Katya pavargusiai pažvelgė į jį.
— Jų net nepradėjo.
Tavo tėvai tiesiog nusprendė užimti mano namus tarsi tvirtovę, o tu leidai.
— Nesakyk to! — Sasha sušuko, tarsi būtų gautas smūgis.
— Jie nenorėjo pakenkti!
Jie tiesiog manė, kad kartu gyventi bus geriau.
— Geriau kam? — Katya nusileido ant sofos.
Tarsi visas jos jėgas išsiurbė.
— Tau?
Tau pačiam?
Ar kas nors kada nors pagalvojo apie mane?
Sasha atsisėdo šalia, ieškodamas jos rankos, desperatiškai ieškodamas paguodos.
Bet Katya buvo per toli.
— Katyush, ištaisysim šitą.
Aš kalbėsiu su savo tėvais…
— Ne, Sasha, — jos balsas buvo beveik šnabždesys, bet toks ryžtingas, kad tarsi sustingdė jam kraują.
— Viską jau per vėlu taisyti.
Aš keliu skyrybas.
— Ką?! — Sasha pašoko, jo akys išsiplėtė lyg po kojomis griūvant žemei.
— Dėl tokio menkniekio?
— Menkniekis? — Katya kartais šaltai šyptelėjo.
— Ar tu menkiniu vadini, kad leidai tėvams komanduoti mano namuose?
Kad niekada neatsistojai už mane?
Tu žinojai, kad jie ketina čia įsikurti visam laikui, o tu tylėjai.
Tai nėra klaida, Sasha.
Tai išdavystė.
Kitą rytą Katya nuėjo į teismą.
Jos rankos netrūko, nes jos sprendimas buvo tvirtas kaip uola.
Ir kai ji grįžo namo, nebuvo nei baimės, nei apgailestavimo — tik tuštuma ir lengvumas, tarsi sunkus antklodė būtų nusiimta.
Sasha svyravo tarp jos ir savo tėvų.
Jis ateidavo, stovėjo prie durų su gėlėmis, lyg kabintųsi prie seno įpročio — bevaisės pastangos apsimesti, kad dar viskas gali būti išgelbėta.
— Aš viską supratau, Katya.
Pabandykime dar kartą?
Bet Katya buvo nepalaužiama kaip žiemos vėjas.
— Ne, Sasha.
Tu pasirinkai savo kelią, aš pasirinkau savo.
Po skyrybų gyvenimas atrodė, tarsi iškveptų.
Katya pradėjo lankytis baseine, pakeitė įvaizdį ir net pradėjo kelt taurę su draugais — draugais, su kuriais pagaliau galėjo išgerti be nuolatinio uošvės stebinčio žvilgsnio.
Tai buvo viskas, apie ką ji svajojo, bet niekada nedrįso.
Vieną vakarą, sėdėdama savo mėgstamoje kėdėje su knyga, Katya suprato, kad nebeatsimena, kada paskutinį kartą jautėsi tikrai gyva.
— Laisvė, — ji šnibždėjo, apžvelgdama savo jaukius namus.
— Tai yra tai, kas iš tikrųjų svarbu.
Telefonas suskambo, vibracija ištraukė ją iš apmąstymų.
Žinoma, tai buvo Liudmila, bandanti paskambinti.
Katya pažvelgė į ekraną, bet neatsiliepė.
Ji ištrynė numerį.
Jos ranka netrūko.
Tai jau ne jos istorija, ne jos skausmas.
Prieky laukė naujas gyvenimas.
Gyvenimas, kuriame niekas negalės įsibrauti į jos asmeninę erdvę, kur ji viena spręs, su kuo būti ir kam pasitikėti.
Ir tai buvo svarbiausia.
