Tyliame Budapešto užkampyje, kur visi vieni kitus pažino, buvo tik vienas žmogus, išsiskiriantis iš minios: senas vyras, kurį visi vadino „Ferencu dėde“.
Jis beveik niekada su niekuo nesikalbėjo, retai išeidavo iš buto, ir niekas nežinojo, kaip jis išgyvena ar kuo užsiima.
Tačiau visi tikrai žinojo vieną dalyką: iš jo buto reguliariai sklido keisti garsai.
Kartais tylus murkimas, tarsi kažkas kapotų sienas.
Kitais kartais – aštrus klyksmas – ne visai žmogaus, bet baisiai artimas.
Naktimis būdavo dar baisiau: aimanos, sujaudintas lojimas, kartais tarsi kas isteriškai siautėtų viduje.
Iš pradžių kaimynai stengėsi būti kantrūs.
Vėliau vis daugiau jų pradėjo belstis į duris, prašydami nuraminti triukšmą.
Vienas net įkišo lapelį:
„Prašome nutraukti šiuos garsus.
Negalime miegoti naktimis.“
Tačiau atsakymo nesulaukė.
Ferencas dėdė retai atverdavo duris, o jei ir atverdavo, tik linktelėdavo, mūmendamas kažką po nosimi, ir vėl jas užsidarydavo, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Įtampa augo.
Kai kurie buvo tikri, kad jis susimaišęs protas.
Kiti šnabždėjo, kad jis nebe vienas gyvena.
Dar kiti įtarė neteisėtą veiklą.
Bet niekas nežinojo tikros tiesos.
Ir štai vieną dieną viskas pasikeitė.
Beveik savaitę niekas nematė seno vyro.
Jo durys buvo užrakintos, langai – kaip visada – tankiai užtrauktomis užuolaidomis.
Bet garsai nesiliovė.
Net priešingai – tapo dar stipresni.
Naktimis sklido keistas kaukimas, dantų griežimas, kapojimas grindyse, metalinis griausmas.
Tarsi kas nors arba kas nors su visomis jėgomis bandytų išsilaisvinti.
Septintą dieną gyventojai nebeištvėrė.
Du vyrai užkopė į aukštą ir pradėjo smarkiai daužyti į duris.
Atsakymo nebuvo.
Iškvietė policiją, kuri išlaužė spyną ir pagaliau įėjo vidun.
Kai įžengė į butą, visiems sustingo kraujas venose.
Viduje buvo visiška tamsa.
Langus dengė storos, dulkėtos užuolaidos, oras buvo uždūmęs ir pelėsių, pūvimo ir kažkokio keisto, sunkiai apčiuopiamo kvapo mišinys.
Pirmas policininkas įjungė žibintuvėlį.
Šviesos spindulys apšvietė rūdžių aptriušusius grotas.
Taip, grotas.
Butą užėmė narvai beveik kiekviename kampe.
Ant grindų, stalų, net prisegti prie sienų.
Kai kuriuose girdėjosi aimanos, kitur murkimas ar tylus kapojimas.
Viename kampe sėdėjo milžiniškas dėmėtas šuo, akyse balta katarakta, kūną dengė randai.
Pamatęs žmones, pradėjo kaukti.
— Jėzau… — sušnibždėjo vyriausia kaimynė, pensininkė auklė Ilonka tetulė, kuri niekada nebuvo mačiusi buto iš vidaus.
Policijos pareigūnas priėjo prie vieno narvo.
Ten drebėjo mažas šuniukas, jo vandens dubenėlis buvo pilnas žalsvos gleivės, o dubenėlyje — atpažįstamų maisto likučių, pūvančių.
— Kas čia? Nelegalus gyvūnų prieglauda? — paklausė kitas pareigūnas.
— Tai ne prieglauda, — rimtai atsakė buto prižiūrėtojas, pakviestas liudytoju.
— Tai labiau eksperimentų vieta.
Rūsyje buvo rasta tikroji siaubo priežastis.
Lūžinėjančios laiptinės vedė į požeminį kambarį, kur cementinės sienos supo dar vieną narvą – šįkart milžinišką, su rūdijančiomis, sulenktomis grotomis.
Kampelyje stovėjo adatos buteliukai, švirkštai, stiklainiai su ranka rašytais užrašais: „4 numeris: kaulų lūžis“, „7: gerklės defektas“, „11: agresija“.
Ant sienos kabėjo didelė kamštinė lenta, ant kurios buvo prikalti siluetai, o po kiekvienu – ranka rašyti užrašai: „netinkamas“, „dalinai pavyko“, „atsirado garso iškraipymai“.
Viduryje gulėjo žmogus.
Senolis.
Ferencas dėdė.
Jis be sąmonės gulėjo ant grindų.
Šalia apvirtusi kėdė, aplink – kraujo lašai.
Jo rankos buvo nusėtos žaizdomis, tarsi jis bandė išsilaisvinti ar kažką sulaikyti.
Ant stovės stovėjo kamera.
Raudona LED lemputė mirksėjo – vyko įrašymas.
Policininkas įjungė lubų šviestuvą.
Blukus, purvinas šviesos spindulys apšvietė rūsį ir pagaliau tapo matoma siena, aprašyta balta kreida.
Vienas sakinys kartojosi vėl ir vėl:
„ATLEISK MAN.“
Vyras buvo nedelsiant nuvežtas į ligoninę.
Šunis – daugiau nei trisdešimt – išvežė į skirtingas prieglaudas ir klinikas.
Du iš jų pakeliui nugaišo.
Pradėjus tyrimą, visas namas užsimerkė tylai.
Visi pažinojo Ferencą dėdę – bent jau taip manė.
Dabar niekas nežinojo, kuo pasitikėti.
Po kelių dienų atsirado tolimas giminaitis.
— Jaunystėje jis dirbo MTA, — pasakojo jo dukterėčia.
— Užsiėmė gyvūnų balso formavimu ir elgesio psichologija.
Tada staiga neteko darbo.
Kažkas jam nutiko…
Moters pasakojimu, Ferencą vaikystėje labai sukrėtė traumos: šeimos šunį žiauriai nukankino kaimynas.
Nuo tada jis fanatiškai tikėjo, kad gyvūnų „kančias reikia atiduoti žmonėms“.
Tyrėjai rado daugybę vaizdo įrašų bute.
Juose Ferencas atliko įvairius eksperimentus – elektros stimuliacijas, balso implanto bandymus, nervų sistemos eksperimentus.
Kai kuriuose įrašuose atrodė, tarsi šunys „kalbėtų“.
Kitus – šaukė.
O kai kur jie tiesiog… nejudėjo daugiau.
Žinios greitai pasklido.
Žmonės buvo pasipiktinę, net organizuotas protestas prie namo.
Pakabino plakatą:
„Čia kankino nekaltus.“
Bet istorija čia nesibaigė.
Po trijų mėnesių, vienam iš išgelbėtų šunų, prieglaudoje pavadintam Gergiu, pradėjo dėtis keisti dalykai.
Jis niekada nelaižė – vietoj to skleidė vibracinį, beveik elektrinį zyzimą.
Vieną naktį prieglaudoje nutrūko elektra.
Būtent tada, kai Gergė stebėjo prižiūrėtoją iš kampo.
Kitą dieną prižiūrėtoja drebančiu balsu pasakojo:
— Galvojau, kad man vaidenasi.
Bet kai priėjau, jis pažvelgė į mane… ir tyliai pasakė:
„Nebijok…“
