Emocijų ir smalsių žvilgsnių prisotintoje atmosferoje Veronika vis labiau nerimavo, laikui bėgant.
Ji nebuvo pratusi prie tokių susitikimų.
Paprastai viskas vykdavo kur kas paprasčiau, be įtemptų tėvų žvilgsnių.
Tačiau dabar, sėdėdama prie svetainės stalo, ji jautė, kad kiekvienas Dimios mamos žodis ar tėvo tyla buvo tarsi klausimas, į kurį reikėjo atsakyti.
Dimios tėvas ją stebėjo taip įdėmiai, kad ji jautėsi lyg po mikroskopu.
Veronika nelabai suprato, kas vyksta, bet turėjo keistą jausmą – lyg būtų tiriama.
Tai nebuvo panieka, bet ir ne paprastas smalsumas – atrodė, kad senasis Dima ją subtiliai, bet nuolat analizuoja.
Ir vis dėlto, vieno dalyko ji negalėjo suprasti: kodėl jis taip ja domėjosi?
Veronika stengėsi išlikti rami ir įsitraukti į pokalbį, bet jautė skvarbų tėvo žvilgsnį.
Vienu tylos momentu jis paklausė su kiek ironiška šypsena:
– Taigi, Veronika… kaip jūs susipažinote?
Veronika šiek tiek nustebo dėl šio klausimo.
Jis buvo paprastas, bet toje situacijoje nuskambėjo daug prasmingiau.
Ji prisiminė jų pirmą susitikimą ant ledo, kaip Dima jai padėjo nenugriūti, kaip jis juokėsi su ja, nors ji buvo labai nervinga.
Tai buvo tikros bendrystės momentas, kuris juos iš karto suartino.
– Susitikome čiuožykloje. Dima mane mokė čiuožti…
Tai buvo sunkiau, nei atrodė, bet galiausiai pavyko nenugriūti visiškai! – atsakė Veronika, bandydama būti kuo labiau atsipalaidavusi.
Dimios tėvas nusišypsojo paslaptingai, bet Veronikai nepavyko perskaityti jo veido išraiškos.
Tada įsikišo Dimios mama, norėdama šiek tiek sumažinti įtampą:
– Tikiuosi, tau pas mus patinka, Veronika.
Dima nuolat apie tave pasakoja…
Jis sakė, kad buvai labai drąsi ant čiuožyklos.
Veronika droviai nusišypsojo ir pažvelgė į Dimą, kuris atrodė lygiai taip pat nervingas kaip ir ji.
Bet jo tėvo žvilgsnis vis dar buvo į ją įsmeigtas.
Kol pokalbis tęsėsi, Veronika vis labiau suprato, kad kažkas čia ne taip.
Per daug žvilgsnių, per daug prasmingų tylų.
Vienu metu Dimios tėvas staiga atsistojo nuo stalo ir priėjo prie jos.
Visų akivaizdoje jis paklausė:
– Žinai, Veronika, Dima turi tam tikrą elgesio modelį… su visais.
Sunkiau suprasti, kai kalba eina apie tokią merginą kaip tu.
Man atrodo, kad tu esi daug ypatingesnė, nei pati suvoki.
Nesi įpareigota atsakyti, bet prašau, pasakyk man… kaip jautiesi būdama šalia Dimos?
Veronika nežinojo, ką atsakyti.
Dimios tėvo žodžiai ją tarsi pervėrė kaip peilio dūris.
Kaip ji jaučiasi?
Buvo aišku, kad tarp jos ir Dimos kažkas vyksta.
Bet kas?
Širdies balsas ar tik akimirksnio žaidimas?
Ji negalėjo pasakyti.
Tą akimirką ji žinojo tik tiek, kad šalia jo jai gera.
Kad jaučiasi saugi – nepaisant viso nesaugumo.
– Man gera… su juo.
Jis… jis priverčia mane jaustis… saugiai, – atsakė Veronika, tokia nuoširdi, kokia jautėsi.
Dimios tėvas į ją pažvelgė vertinamu žvilgsniu.
Tada, visų nuostabai, jis plačiai nusišypsojo ir vėl atsisėdo prie stalo.
– Gerai. Vadinasi, neklydau.
Dima, tu tikrai radai merginą, kuri tave daro laimingą.
Dima sugniaužė rankas ant stalo, kiek susigėdęs.
Buvo aišku, kad jis norėjo būti su Veronika, bet tokios diskusijos… jam atrodė pernelyg rimtos.
– Ačiū, tėti, bet… gal nereikėtų jos dar labiau varžyti.
Gal tas kalbas palikime kitam kartui… – pasakė Dima kiek atsipalaidavusiu, bet ryžtingu tonu.
Tuo momentu Dimios mama įsikišo su lengvu juokeliu, kuris išsklaidė įtemptą atmosferą.
– Na baikit, nebūkite tokie rimti.
Eime valgyti, dar turime pakalbėti apie savaitgalio planus.
Neleiskit tėvams kurti tiek įtampos!
Jų juokas pagaliau pralaužė tylą ir įtampą, tvyrančią ore.
Po kelių akimirkų tylos Dima ir Veronika jautėsi kur kas labiau atsipalaidavę, o pokalbis natūraliai pakrypo kita linkme.
Kas būtų pagalvojęs, kad pirmasis susitikimas su Dimios tėvais bus toks komplikuotas?
Tačiau galiausiai viskas išsisprendė.
Panašu, kad Dima ir Veroniką sieja bendras kelias, o šis susitikimas – tik gražios istorijos pradžia.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalyti ja su savo draugais!
Kartu galime skleisti emociją ir įkvėpimą toliau.
