Taksi kvepėjo benzinu ir svetimais kvapais, sėdynėse įsigėręs nuovargio aromatas.
Vairuotojas kelis kartus žiūrėjo į Katą per veidrodėlį ir į baltą paketą jos rankose, bet nepasakė nė žodžio. Išmintingas žmogus, arba tiesiog abejingas.
Kata žiūrėjo į didmiesčio mirgančias šviesas, kaip jos per langą tekėjo purvinais ruoželiais. Ji neverkė.
Viduje viskas staiga tapo lengva ir šalta, tarsi tuščias stiklinis indas, iš kurio buvo išpilstyta viskas, kas jį iki tol užpildė.
Mažasis Nikita, jos sūnus, miegojo automobilyje nešyne, kurią ji sunkiai įstūmė į galinę sėdynę.
Tylus jo kvėpavimas buvo vienintelis tikras dalykas, likęs iš sugriauto pasaulio.
Iki paskutinės akimirkos ji galvoje sukosi kita scenarijaus versija. Atidaro duris, o ten stovi Viktoras.
Išsigandęs, kaltas, su kokiu nors kvailu pasiteisinimu apie kamštį, išsikrovusį telefoną ar pasaulinę katastrofą.
Ji nė nebūtų jo klaususi — tik linktelėtų ir įeitų į vaiko kambarį. Svarbiausia būtų buvimas.
Bet jos vyras neatvyko į gimdymo skyrių. Jis nestovėjo prie ligoninės įėjimo su kvailais balionais, ir dabar taip pat nebuvo prie jų namų — kurie galbūt jau buvo tik jos namai.
Vairuotojas padėjo išnešti sunkų nešynę.
— Sveikinu su kūdikiu, — murmėjo, sumišęs linguodamas.
Kata tyliai linktelėjo ir įteikė pinigus.
Liftas atrodė begalinis. Sienos, nubraižytos paauglių, spaudė iš visų pusių. Kiekvienas aukštas buvo dar viena runda jos asmeniniame pragare.
Raktas sunkiai sukosi spynoje, tarsi nenorėtų paklusti, tarsi pats butas priešintųsi vienišam grįžimui namo.
Viduje pasitiko tamsa ir tuštuma. Nebuvo vakarienės kvapo, iš miegamojo durų apačios nesiskverbė šviesa.
Tik Viktoro kvepalų aštrus, vos juntamas kvapas — tas, kurį jis visuomet naudodavo prieš išeidamas „reikalams“.
Prie tambūro mažo stalo gulėjo perlenktas popieriaus lapas. Nei vokas, nei sveikinimo atvirukas. Lapas iš brangaus dienoraščio.
Ji pradėjo skaityti, bet žodžiai nepasiekė jos sąmonės iš karto. Sustojo ant minčių krašto, nenorėjo kristi į esmę…
Kata perskaitė lapelį antrą, trečią kartą. Raidės buvo taisyklingos, skausmingai pažįstamos — Viktoro rašysena, kurią ji tūkstančius kartų matė pirkinių sąrašuose, sąskaitose, mažose pastabose.
„Aš tam nesu pasiruošęs. Man reikia laiko. Atsiprašau.“
Trys eilutės. Ne „mums“, ne „vaikui“, ne „tau“. Tik — tam.
Tarsi Nikita būtų tapęs nepatogiu objektu, blogai suplanuotu įvykiu, sujaukusiu Viktoro įprastą gyvenimą.
Kata lėtai atsisėdo prie tambūro pufiko. Kojos drebėjo. Ne nuo verkimo — nuo tuštumos. Ji tikėjosi skausmo, isterijos, šauksmo.
Vietoje to nieko nebuvo. Tik šalta, kristaliniu aiškumu persmelkta suvokimo akimirka: Viktoras išėjo. Ne šiandien.
Ne gimdymo skyriuje. Kur kas anksčiau — tik fiziškai dar buvo šiame bute.
Ji perėjo į svetainę, laikydama automobiliuko nešynę, tarsi tai būtų vienintelis dalykas, kuris dar nebuvo sugriuvęs.
Padėjo Nikitą šalia sofos. Berniukas pajudėjo, tyliai pravirko — šis garsas kirto aštriau nei bet koks žodis.
— Aš čia, — sumurmėjo Kata, nors pati nebuvo tikra, ar tai tikrai tiki.
Butas tapo svetimas. Lentynos tuščios — dingo dokumentai, nešiojamas kompiuteris, tas laikrodis, kurį Kata nupirko Viktorui jo trisdešimtmečio proga.
Net vestuvių nuotrauka dingo nuo sienos, liko tik šviesus stačiakampis tapetėje.
Ji buvo pasiruošusi. Šaltai, apgalvotai, be scenų.
Vaiko kambaryje, kurį jie įrengė kartu, viskas buvo savo vietose. Lovytė, minkštas pledas, sauskelnių dėžė.
Viktoras paskutinėmis dienomis net neįžengė čia. Nebijojo — arba tiesiog nelaikė svarbu.
Kata atsisėdo ant lovytės krašto ir pirmą kartą tą dieną pradėjo verkti. Be garso, kad nepažadintų Nikitos.
Jos ašaros tekėjo, o prisiminimai dėliojosi į smulkius fragmentus: Viktoro atsiribojimas, vėlyvi sugrįžimai namo, tušti apkabinimai, dirglumas kiekvieną kartą, kai buvo kalbama apie vaiką.
Telefonas suvirpėjo ant naktinio staliuko. Kata sušoko. Širdis susitraukė — gal jis? Gal apsigalvojo?
Ekrane pasirodė jos anytos vardas.
— Taip? — balso tonas buvo užkimęs.
— Kata — Marios balsas buvo per daug ramus. — Viktoras pas mane. Sakė… kad jums reikia gyventi atskirai tam tikrą laiką.
Kata užmerkė akis.
— Paliko lapelį, — tyliai tarė.
— Žinau, — pauzė. — Klausyk, aš jo neapsaugosiu. Bet dabar turi nusiraminti. Kūdikis mažas, jam nepadeda tavo nerimas.
— Jūs žinojote? — Kata balsas staiga pakilo. — Žinojote, kad jis neatvyks? Kad aš grįšiu viena su naujagimiu?
Tyluma truko ilgiau nei bet koks atsakymas.
— Ateik pas mane, — pagaliau tarė anyta. — Pasikalbėsime.
Kata pažvelgė į Nikitą. Jo veidas buvo ramus, pilnas pasitikėjimo. Ir tuo momentu ji suprato: atgal kelio nėra. Nei pas Viktorą. Nei pas jo motiną.
— Ne, — pasakė tvirtai. — Susitvarkysiu viena.
Ji padėjo telefoną, nelaukdama atsakymo.
Kitos savaitės susiliejo į vieną ilgą dieną. Naktiniai maitinimai, pilvo skausmas, kaulus draskantis nuovargis.
Kata išmoko miegoti dvidešimties minučių segmentais ir šventinti kiekvieną puodelį karštos arbatos. Viktoras nekvietė.
Tik siuntė sausą žinutę apie bazinę vaikų išlaikymo sumą — „kol kas“.
Vieną rytą, kai Nikitai buvo vos daugiau nei mėnuo, pasigirdo durų skambutis. Kata atidarė duris — stovėjo Viktoras. Numetęs svorį, su tamsiomis ratilėmis po akimis.
— Galiu įeiti? — paklausė.
Kata tyliai atsitraukė.
— Susijaudinau, — pradėjo Viktoras, žiūrėdamas aplink, tarsi ieškodamas paramos sienose. — Viskas sugriuvo ant manęs.
Tu visada buvai su vaiku, aš… jaučiausi nereikalingas. Atrodė, kad manęs nebe matai.
Kata klausėsi, nustebinta savo ramybe.
— Ar mane matei? — paklausė. — Kai sirgau aštuntą mėnesį? Kai bijojau gimdymo? Kai viena išeidavau iš gimdymo skyriaus?
Viktoras nuleido galvą.
— Pasiruošęs grįžti, — tyliai tarė. — Pamėginkime dar kartą.
Kata priėjo prie automobiliuko, kur miegojo Nikita, ir pakoregavo pledą.
— Vėlu, — atsakė. — Išėjai tada, kai buvau silpniausia. Nebe noriu būti stipri šalia tavęs.
— Bet aš jo tėvas…
— Biologiškai, — įsiterpė Kata. — Ne veiksmais.
Ji atidarė duris.
— Eik. Mes abu susitvarkysim.
Kai durys užsidarė, Kata nejuto palengvėjimo, bet užbaigimą. Tarsi taškas būtų padėtas ilgame, skausmingame sakinyje.
Ji paėmė Nikitą. Berniukas prabudo ir žiūrėjo didelėmis, dėmesingomis akimis.
— Turėsime kitokį gyvenimą, — sumurmėjo Kata. — Pažadu.
Ir šįkart tai nebuvo tuščias pažadas.
