Mano vardas Ileana, man 56 metai, Italijoje „tiksliai“ gyvenu jau 11 metų.
Skurdas ir rūpesčiai išvarė mane iš namų, kur buvau finansiškai vargšė.
Po 11 metų darbo Italijoje sugebėjau išspręsti rimtas finansines problemas, kurias turėjau, todėl dabar nebėra ta be pinigų vargšė – dabar esu skurdi kitaip.
Nuo skurdo vis dar nepabėgau, kišenės pilnos (turiu padorų ir pakankamą atlyginimą), bet siela skurdo.
Vaikai užaugo be manęs, dabar jie išėjo į gyvenimą su savo šeimomis, vyras priprato, kad pinigai jam ateina kas mėnesį be darbo, o aš nebežinau kelio į ramybę.
Senstu toli nuo namų, pavargau dirbdama namams.
Metai darbo čia, Italijoje, nebuvo lengvi.
Tai buvo sunkiausi mano gyvenimo metai, bet viską ištvėriau dėl vaikų.
Nemigos naktys, maistas, kartais mažai, kartais pakankamai, atrodo, jau neturi skonio.
Dienos visos praeina vienodos!
Vaikai dabar savo namuose (turiu du sūnus), jie patys išsilaiko, manęs jau nebereikia jiems padėti.
Vyras, nors ir laukia pinigų iš manęs namų išlaikymui, per tuos 11 metų, praleistų toli vienas nuo kito, susikūrė savo gyvenimą, paralelinį tam, kurį turėjo su manimi, kuriame man nebeliko vietos.
Tai, ką dar dalijamės, yra mūsų namų erdvė, kai atvažiuoju atostogų į gimtinę.
Daugybę kartų galvojau, kad jau laikas grįžti namo, bet mano amžiuje… negaliu gauti pensijos (dar nesu sulaukusi pensinio amžiaus) ir niekas manęs nenorėtų priimti dirbti.
Kaip galėčiau išsilaikyti?
Tęsiu darbą čia, tiek, kiek galėsiu, o paskui… kur?
Gyvenu tarp praeities ir dabarties: praeitis pilna vaikų rūpesčio ir baimės jų neišlaikyti, o dabartis – kur nerandu savęs, tik vieniša ir pasimetusi.
Ką Italija man reiškė???
Mano vaikų ateities išgelbėjimą ir mano sielos paklydimą.
Ileana, 56 metai
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su draugais!
Kartu galime nešti toliau jausmą ir įkvėpimą.
