Artėjo Naujieji Metai – Ksenijos mėgstamiausia šventė.
Bet ji visai neturėjo šventinės nuotaikos.
Visi aplink ją buvo įsitraukę į pasiruošimų šurmulį: rinkosi dovanas, kalbėjo apie šventinį stalą, pirkosi rūbus – tiesiog džiaugėsi stebuklinga švenčių atmosfera.
O ji tik norėjo užsidaryti kažkur ir verkti.
Prieš mėnesį jos vyras Andrei staiga paliko namus, apipylė Kseniją įžeidimais ir priekaištais.
Net vaikų akivaizdoje jis sukėlė baisų skandalą.
Jis ją įžeidė, pasakė, kad ji tapo sena ir nepatraukli moterimi, kad ji jau nebėra jam paslaptis.
Tuomet Ksenija buvo tiek šokiruota, kad tik klausėsi ir verkė.
O jų septynių metų sūnus Denisas ją paguodė ir kartojo, kad ji yra geriausia mama.
Trijų metų jų dukra Marinka taip pat buvo nusiminusi.
Ji paėmė žaislinį kastuvėlį, nubėgo pas tėtį ir smarkiai trinktelėjo jam į koją, sušukdama: „Tu blogas!”.
Paaiškėjo, kad Andrei jau seniai turėjo kitą moterį, tačiau Ksenija sužinojo tik tada, kai jis pats jai tai pasakė.
Kaip ji nepastebėjo akivaizdžių ženklų, liko paslaptis.
Visi ženklai rodė, kad jos vyras turi meilužę: vis dažnesni „darbo reikalais” išvykimai, savaitgaliais dingimai ir tai, kad jis jau nebežiūri į ją kaip į tą ypatingą ir geidžiamą moterį, kurią mylėjo iš pradžių.
Ksenija pateikė skyrybų ieškinį ir reikalavo pasidalinti turtą.
Ji žinojo, kad vyras nesutikti atsisakyti savo dalies vaikų naudai – jis nebuvo toks vyras.
Taigi ji ruošėsi ilgam ir sunkiam teismui.
Ji laikėsi tik dėl vaikų.
Bet ir jie kentėjo dėl savo tėvo, ir po savaitės pradėjo klausinėti, kada jis grįš namo.
— Ką tėtis atneš man Naujiesiems Metams? — paklausė Marinka. — Lėlę?
Deniska irgi kelis kartus paklausė, ar tėtis atvažiuos ir ar atneš tą ilgai svajotą telefoną, kurio jis jau seniai norėjo.
— Gerai, pasikalbėsiu su tėčiu ir paklausiu, ar jis atvažiuos pas mus, — pažadėjo Ksenija.
Tai buvo labai sunkus žingsnis jai.
Vyrų išdavystė visiškai sunaikino jos norą jį matyti ar girdėti jo balsą.
Bet ji neturėjo kitos išeities.
Galvoti tik apie save būtų buvęs egoizmas.
Vaikai nebuvo kalti dėl jų problemų.
Suformavo Andrei numerį.
Kai išgirdo jo balsą, ji pajuto pasibjaurėjimą, nerimą ir neapykantą išdavikui.
Vos susilaikė nuo to, kad nepasakytų jam visų piktų žodžių, kurie buvo ant liežuvio.
Tačiau ji apsiribojo klausimu, ar jis ketina atvažiuoti pamatyti vaikus, nes jie jo laukė su nekantrumu.
— Atvažiuoti pas tave? Hmm, nežinau, ar galiu…
— Ne pas mane, pas vaikus, kartoju.
Jiems tavęs trūksta, — atsakė Ksenija ramiai.
— Aš užimtas per Naujųjų Metų išvakarės.
Įmonių vakarėliai, susitikimai, restoranai…
Ir, be to, Sofi nesutiks, — pastebėjo Andrei ciniškai.
— Andrei, ar turi nors šiek tiek padorumo!
Ką Sofi turi bendro su vaikais? — užsiplieskė Ksenija.
— Gerai, gerai…
Neklyk.
Pavyko, atvažiuosiu.
Bet nebūsiu vienas.
Sofi ateis su manimi.
Tikiuosi, neturi nieko prieš?
Visų pirma, ji neleidžia man atvažiuoti pas tave vienam – tai aišku.
Antra, vaikai turi po truputį prie jos priprasti.
Taip ar taip, pasiimsiu juos su savimi, tad jie turi ją pažinti ir pamėgti.
Ksenijos širdyje kilusi audra jausmų.
Vyrų išdavystės skausmas, nusivylimas, désperacija – visi šie jausmai susimaišė į tvirtą mazgą.
„Koks niekšas! Nori, kad vaikai priprastų prie jos!
Prie mūsų vaikų, prie svetimos moters be skrupulų, kuri pavogė mano vyrą!
Sofi! Rimtai?
Kokia nors Sonka, o ji vadinasi Sofi!
Aš jums parodysiu!“, galvojo Ksenija.
Puikus planas pradėjo formuotis jos galvoje.
— Gerai, paimk ją su savimi. Bet turiu ir aš sąlygą, — ramiai tarė Ksenija.
Andrius ironiškai nusijuokė.
— Na, sakyk, ką dar turi omeny?
— Turi pasiimti vaikus pas save.
— Ką? Kaip tai? Tik per šventes, nori pasakyti? Bet mes išvykstame sausio 2 d. į Sočį, viešbutį esame užsisakę savaitei.
Tai negaliu.
— Ne, Andrius, ne tik per šventes.
Bet visam laikui.
Kai grįšite, gali ateiti pasiimti jų.
Aš supakuosiu visus jų daiktus.
— Tu išprotėjai? — sušuko Andrius.
— Andrius, eikime kaip suaugę žmonės.
Kas įvyko, tas įvyko.
Dabar turime prisitaikyti prie naujos realybės.
Todėl prašau, nesikreipk į mane su įžeidimais.
Priešingu atveju niekur nepasieksime.
— Ne, ne visada.
Tai priklauso nuo to, ką nusprendžia tėvai.
O aš prašau, kad tu juos pasiimtum.
Bent jau metams, dviem.
Andrius nutilo.
Ksenija viduje nusišypsojo, pamatydama jį taip sutrikusį.
— O ką tu darysi tuo tarpu? — paklausė jis su įtarimu.
— Aš ištekėsiu antrą kartą.
Mano būsimasis vyras nori, kad praleistume laiką kartu, tik mes du.
Tu žinai, kaip tai yra, susipažinti geriau, priartėti.
Vaikai būtų kliūtis.
— Jau turi kitą? — paklausė Andrius nustebęs.
— Taip.
Jis brandus vyras, stabilus, našlys.
Jau paprašė, kad tekėčiau už jo, bet laukiam skyrybų pabaigos.
Andrius nutylėjo.
Atrodė, kad jis nesugebėjo apdoroti to, ką ką tik išgirdo.
— Vaikai nepriims, kad būtų su manimi! — pabandė jis paskutinį kartą išsisukti.
— Taip, jie to nori, — tarė Ksenija šypsodamasi.
— Ar ne taip, Denisa?
Nori gyventi su tėčiu?
— Taip! — atsakė berniukas, supratęs mamos žaidimą.
— O tu, Marinka?
— Noriu pas tėtį! — sušuko mergaitė.
Andrius liko be žodžių.
Per Naujųjų metų vakarą Andrius ir Sofi atnešė dovanų, bet greitai išvyko.
O sausio 9 d. Ksenija paskambino jam, kad atvažiuotų pasiimti vaikų.
Po trijų dienų Andrius juos grąžino.
Sofi išvarė juos – nenorėjo svetimų vaikų.
Su jais dingo ir susidomėjimas Andriumi.
Ksenija ir Andrius išsiskyrė, bet jis vis tiek gyveno su jais – tik dėl vaikų.
Bet Ksenija jo nebemylėjo.
Ir svajojo apie tą dieną, kai ras tikrąją meilę.
Nes ji turėjo teisę į tai!
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su savo draugais!
Kartu galime tęsti emocijas ir įkvėpimą.
