Ji surinko visus savo draugus restorane, kuriame yra vaikų kambarys. Aš nuvažiavau su Katia.
Vaikams buvo padengtas atskiras vaikų stalas, plius daugybė kitų pramogų: dukra buvo užsiėmusi ir visą vakarą praleido atskirai.
Mes, suaugę svečiai, sėdėjome prie atskiro stalo.
Ir taip išėjo, kad tą vakarą visi buvo porose. Na visiškai visi. Tik aš viena.
Man tuo metu buvo laikotarpis, kai mėgavausi savo laisve. Taip galvojau. Man taip atrodė.
Iki to vakaro… O tą vakarą, būdama apsupta malonių man, nuostabių žmonių, aš staiga pajutau tokį aštrų, tokį geliantį vienišumą… Paprasčiausiai nepakeliamą.
Išėjau iš restorano į lauką, bandydama suprasti, kodėl mane taip „užklupo“.
Iš kur? Niekada kitų laimė man nebuvo problema – priešingai: aš mokėjau džiaugtis dėl kitų, visada mokėjau.
Tai kodėl būtent dabar tai mane „trigerina“? Tik todėl, kad aš viena?
Be poros? Kodėl tai mane „pasivijo“ būtent dabar?
Štai vyras priešais švelniai bučiuoja žmonai į ausį, štai antras rūpinasi – klijuoja pleistrą jai ant kojos, ji nusitrynė bateliais, trečia pora turi kažkokias savo paslaptis, jie taip įsitraukę, kad jiems ne iki šventės, bet tuo pačiu įsimylėję kaip moksleiviai.
O pas mane? O pas mane šitoje vietoje – tuštuma.
Akys prisipildė ašarų. Paaiškinti jų Ksušai aš tikrai nebūčiau galėjusi. Ką pasakyti?
„Gal galėtum kitą kartą nekviesti tokių įkyriai laimingų žmonių?“
Galiausiai mes su dukra išvažiavome iš šventės gana greitai.
Aš pasiteisinau, kad reikia ruoštis komandiruotei (tai buvo tiesa, bet iš dalies: komandiruotė tikrai buvo, bet ne ryte, ir drąsiai buvo galima likti, bet jaučiausi tokia nelaiminga, kad nenorėjau gadinti žmonėms šventės).
Kai mes važiavome namo taksi, prasidėjo audra. Ir aš pravirkau tiesiog mašinoje. Iš gailesčio sau.
– Mama, kas nutiko? – išsigandusi paklausė Katia.
Man norėjosi atsakyti: „Nutiko. Aš viena, Katia.
Visi aplink sugebėjo sukurti santykius, o aš – nevykėlė – nesugebėjau.
Ir jie visi lyg muša mane savo laime.“
Bet garsiai aš pasakiau:
– Ne, Katia, tiesiog man skauda galvą. Ir audra – tai tarsi gamta verkia.
O aš tiesiog nusprendžiau kartu paverkti, palaikyti…
Dabar grįšim – ir iškart miegosim. Aš taip mėgstu miegoti per audrą. O ašaros padės užmigti.
Praėjo metai. Lygiai metai.
Vakar pas Ksušą vėl buvo šventė. Ir mes vėl pas ją važiavome.
Ir svečių sudėtis buvo praktiškai ta pati. Tos pačios laimingos poros. Ir aš. Vėl viena. Na, su dukra.
Ir vakar man buvo gera ir linksma. Puikus vakaras puikioje bendraminčių kompanijoje.
Ir jokių išgyvenimų dėl mano solo statuso.
Aš jaučiausi laisva ir visiškai laiminga…
Na, ta prasme, tos skausmingos minties „aš viena“ – nebuvo nė kvapo, buvo supratimas, kodėl aš taip renkuosi, o tame supratime daug laisvės.
Ir dar viena situacija.
Praėjusiais metais vienas mano organizatorius per gastroles staiga sako:
– Uždaryk akis, turiu tau staigmeną!
Aš užmerkiau. Staigmena buvo bento tortas su užrašu „TU – ŽVAIGŽDĖ!“ ir keturios žvakutės.
– Kas čia?
– Aš nusprendžiau, – sako organizatorius.
– Kad bus smagu atšvęsti faktą, jog jau ketverius metus iš eilės tu atskrendi į mūsų miestą ir surenki pilnas sales. Tu šaunuolė!
O aš buvau pavargusi, išsekusi nuo skrydžių dažnumo, su peršalimu kūne, ir ši džiaugsmo žinia – jau ketveri metai! – man suskambėjo kitaip:
„Žiūrėk, tu kaip prakeikta lakstai po pasaulį, kaip verpstė, kaip voverė rate, metai bėga, o tu turi tik darbą.“
Ir aš užpūčiau žvakutes, o patikimumui dar užgesinau jas ašaromis.
– Kas nutiko? Tortas nepatiko? – išsigando organizatorius.
O aš net nežinau, kaip paaiškinti. Tiesiog nuovargis groja pirmu smuiku, turbūt.
Aš juk labai myliu savo darbą, kas su manim negerai?
Iš kur tas gailestis sau? Juk tai puiku, kad tiek metų viskas pavyksta!
Kaip galima sugriūti dėl sveikinimo??? Bet mane tiesiog užklupo tuo momentu. Būtent gailestis sau.
Praėjo metai.
Neseniai kitas mano organizatorius surengė man visą šventę dėl to, kad jau penktus metus iš eilės užkariaujame miestą (jau kitą, bet nesvarbu), surenkame pilnas sales.
Ir aš buvau tokia laiminga, didžiavausi savimi, šventėme šią progą su džiaugsmu ir suvokimu: „Taip, aš tai padariau! Aš tai užsitarnavau! Aš žvaigždė!“
Turbūt tiesiog per metus tapau protingesnė.
Sutvarkiau viduje prasmes, išmokau geriau girdėti save, išmokau prisiimti sau gerus dalykus.
Dabar išėjo filmas su žinomu tinklaraštininku pagrindiniame vaidmenyje, ir mano Katia nusitempė mane į jį.
Ir ten pagal siužetą tėtis pyksta ant suaugusios dukros (paauglės), kurią jis atsivežė į gamtą, o ta kažkodėl nepatenkinta:
– Juk tu norėjai žygio, prašei! Aš paėmiau atostogas – ir štai tau žygis. Kodėl tavo veidas rūgštus?
– Aš prašiau žygio prieš du metus, – murmėja mergaitė.
– Na, tai kas pasikeitė?
– Aš pasikeičiau! – atsako ji.
Turima omeny, kad laikas, padaugintas iš žmogaus, lygu kitas žmogus.
Jis pasikeitė. Jo norai pasikeitė. Būsena. Savęs suvokimas.
Praėjo metai.
Aš tiesiog jaučiu, kaip aš pasikeičiau.
Yra klausimų, kuriuose aš jau jaučiu energiją toje vietoje, kur buvo skausmas. Ne visur, žinoma.
Yra dar mano gyvenime keli globalūs neišspręsti klausimai, kaupiu jėgas jų sprendimui.
Bet bendras vidinis jausmas – kad aš susitvarkau su gyvenimo turbulencija – ir tai neįkainojama.
Dingo ta panika: už ko griebtis? Ką daryti? Viskas išslydo iš rankų! Nieko nespėju!
Spėju aš. Spėju tai, ką pasirinkau spėti.
Ir svarbiausia – spėju pastebėti progas būti laiminga, o jų mano gyvenime – apstu…
Vakar per šventę vienos Ksušos draugės vyras sakė jai (Ksušai) tostą ir ironiškai suformulavo jį taip:
– Tu turi tokį vidinį stuburą, Ksuša.
Daugelis vyrų pavydėtų tokio stuburo!
Ir visi nusijuokė, nes galima pasiūlyti labai dviprasmių prasmių, nors su Ksuša mes pagal charakterį labai panašios, ir apie stuburą – labai teisinga.
Ir Ksuša, gražuolė su švelnia suknele, su sušukuota šukuosena ir mažyle ant rankų, juokais taip pasipiktino:
– Na ne. Aš noriu būti moteriška. Nepriimu šio komplimento. Duok kitą.
– O šitą atiduok man, jei tau nereikia. Man tinka. Tai puikus komplimentas… – juokiausi aš.
Buvo gera. Jauku.
Noriu pasakyti, kad mes gyvename ir keičiamės. Ir kartais nepastebime, kaip.
Todėl svarbu kartais atsigręžti atgal, kad… Kad pasidžiaugtume savo augimu.
Nuotraukoje mes vakar)
