Vyras įėjo į namus ir liko nustebęs…
Prieš šešis mėnesius jam buvo pasiūlytas mažas kačiukas, kurį jie pavadino Šviesuliu.
Jo anūkė, kartais apsilankanti su šeima, rado kačiuką gatvėje.
Paduodama jį iš rankų į rankas, ji pasakė:
— Tu gyveni vienas.
Vis dar nerandi poros.
Tavo darbas labai įtemptas.
Autobusų vairuotojas.
Kai grįši namo, turėtum turėti kažką, kas su džiaugsmu tave pasitiktų.
Katės suteikia komfortą ir ramybę…
Ir taip ji galvojo.
Kodėl gi ne, galvojo jis.
Galbūt tai tikrai taip.
Grįžti namo, išsekęs nuo keleivių ir vairuotojų, kurie nenori padaryti vietos, ir čia tavęs laukia, ramiai, ant sofos.
Miaukia ir murkia.
Jis laimingas, susirangęs ant rankų ir trokšta meilės.
Tačiau, kaip gerai suprantate, ponios ir ponai, tai jis galvojo dėl patirties stygiaus.
Kačiukas neišpildė jo lūkesčių.
Iš ramiojo ir mielo kačiuko jis tapo neklusniu paaugliu.
Nesėdėti ant rankų ir būti glostomu jam nepatiko, bet žaisti… visada!
Nežinodamas, vyras nusipirko musės raketę, kurią naudojo jas daužyti.
Mažos ir vikrios ar didelės, vadinamos juokais tvarto musėmis.
Šviesulis sekė jį atidžiai, tikriausiai įsimindamas informaciją.
Ir vieną dieną jis nusprendė padėkoti savo šeimininkui.
Ir jam pavyko…
Grįžkime į pradžią.
Vyras įėjo į namus ir liko nustebęs.
Niekas!
Visiškai nieko nebuvo sugrąžinta į vietas jo bute.
Nesusitvarkymas buvo toks intensyvus, kad galėjai pagalvoti, jog čia susikovė dvi gangsterių grupuotės ir naudojo… lazdas!
Kėdės buvo apverstus.
Indai, stiklinės ir viskas, kas buvo ant stalo, ant palangės ir ant mažų baldų, dabar buvo išbarstyti ant grindų, tolygiai dengiant stiklo, molio ir plastiko šukes…
Užuolaidos atrodė kaip suplėšytos mados sijonai, o virtuvėje…
Pomidorų padažas liejosi į sūrius pomidorus ir džemą.
Druska, cukrus ir pipirai buvo išbarstyti meniniu būdu.
Šakutės ir šaukštai formavo mažas krūveles.
Virtuvės užuolaidos buvo suplėšytos kartu su strypais ir guli šiame dekoruose, o ant visiškai tuščio valgomojo stalo…
Sėdėjo Šviesulis, labai patenkintas, o priešais jį buvo musė.
Didelė musė, kaip lėktuvas.
Šviesulis žiūrėjo į žmogų triumfuojančiais akimis ir murkė patenkintas.
Dabar žmogus jį girs.
Visą dieną, nesirūpindamas savo letenomis ir pastangomis, jis bėgo po namus, bandydamas pagauti šią nedrąsią musę.
Jis buvo išsekęs, bet ją pagavo!
Ir dabar galėjo ją pristatyti ir gauti gerai uždirbtą apdovanojimą.
Iš šių malonių minčių Šviesulis trynė savo letenas.
Vyras pakėlė kėdę ir atsisėdo.
Jis nežinojo, nuo ko pradėti.
Išvalyti namus, vakarieniauti ar pabarti Šviesulį, bet nereikėjo ilgai galvoti.
Kas nors pasibeldė į duris.
Jis atsikėlė, nuėjo į prieškambarį ir atidarė.
Dabar jis buvo dar labiau nustebęs.
Prie durų stovėjo trys policininkai, o už jų – maždaug dešimt kaimynų.
Policininkai laikė rankas ant ginklų dėklų.
— Gavome skambutį… — pradėjo vienas iš jų.
— Ne vieną kartą, — pridėjo kitas.
— Ir mums pasakė, kad pas jus bute vyksta kažkas labai rimto.
Baldai krinta, indai daužosi.
Ir girdisi šauksmai ir klyksmai.
Galite leisti mums įeiti į butą ir įsitikinti, kad viskas tvarkoje, o jūs…
Apsaugai… pakelkite rankas, prašome, uždėkite jas ant galvos ir atsitraukite į atitolusią kambario kampą.
Kaimynai žiūrėjo į jį su baime ir nepritarimu.
— Taip, taip… Štai kaip čia yra, — pasakė vyras.
Ir tęsė: — Prašome įeiti!
Jis atsitraukė į kambario kampą ir sukryžiavo rankas ant galvos.
Policininkai vaikščiojo po butą, stebėdami netvarką ir ieškodami kažko, pereidami iš kambario į kambarį.
— Ko jūs ieškote? — paklausė vyras.
— Kūno, — atsakė vienas iš policininkų.
— O jūsų paaiškinimas, kas įvyko.
— Ah, kūnas!
Kūną aš jums dabar parodysiu, — sutiko vyras.
Policininkai staiga tapo atsargūs ir nuleido rankas nuo ginklų dėklų.
Atsargiai, prie sienos, nesukeldamas jokių staigių judesių, vyras žengė į virtuvę.
Ir, plačiai atvėręs duris, padarė didelį gestą.
— Štai! — pasakė jis.
— Štai kūnas.
Policininkai, šiek tiek stumtelėję jį į šoną, puolė į virtuvę.
Kūnas gulėjo ant stalo ir šypsodamasis iššūkiavo.
Jam patiko dėmesys.
O priešais jį buvo musė.
Kelias sekundes kambaryje buvo tylu, kol policininkai atsigaudavo ir dairėsi aplink.
Ir tada jų akys atrodė, kad švinta.
Pirmas pradėjo juoktis tas, kuris pradėjo kalbą, o vėliau visi kiti sekė jo pavyzdžiu.
Visi juokėsi ir negalėjo nustoti, o Fulger žiūrėjo į žmogų su pasididžiavimu, tarsi sakydamas: „Matai? Visi patenkinti.“
Taigi, aš beprasmiškai stengiausi?
Policininkai praleido pusvalandį fotografuodamiesi su musės ir Fulger ant rankų, priešais sumaištį, kurį jis sukėlė.
Visi juokėsi ir buvo labai patenkinti.
Pats patenkintas buvo kačiukas.
Kaip gi kitaip?
Visi įvertino jo pastangas.
Kai policininkai ir kaimynai išvyko, vyras vėl atsisėdo ant kėdės.
— Aš jums padėsiu, — išgirdo jis balsą ir atsisuko.
Šalia jo stovėjo moteris iš pirmo aukšto.
— Šiandien turiu laisvą dieną, — tarė ji šypsodamasi. — Jūs vienas paėmėte visą naktį, bet kartu greitai pabaigsime.
— Man sunku trukdyti, — tarė vyras, susigėdęs.
— Nėra jokios problemos! — šypsodamasi atsakė moteris. — Viskas gerai. Bet kuriuo atveju neturiu ką veikti.
Esu viena.
Nėra ką pasakyti.
Tik mama.
Ji gyvena netoli.
Bet jūs kažkaip nubaudžiate tą, gal bent jau jį truputį pabarate? — paklausė ji, linktelėdama į Fulger.
Tas gulėjo ant stalo virtuvėje ir lėtai mosavo letena riebia musė.
— Eh, pabarti… — atsiduso vyras. — Dabar jį pabarsiu…
Jis atsistojo, priėjo prie Fulger ir paėmė jį ant rankų:
— Tu esi neklusnus! Kaip gali taip elgtis? Tai neįmanoma.
Fulger judino savo letenėles – tėtis jį bartė.
Ir jis tai darė taip gražiai ir švelniai, kad buvo neįmanoma atsispirti, ir jis pasilenkė, kad jį pabučiuotų į kairį skruostą, o vyras…
Pabučiavo jį į nosį.
— Na, nuostabu. Bravo, — tarė jis Fulger. — Taigi, tu gerai supratai. Daugiau nedaryk taip.
Ir nuleido katę.
Fulger pakėlė uodegą ir pradėjo trinti į moters kojas.
Ji juokėsi.
— Kaip gražiai jį pabarsite, — juokėsi ji. — Kaip kad nesu jūsų pastebėjusi iki šiol?
— Nežinau, — atsakė jis. — Galbūt todėl, kad buvau nelaimingas, o dabar, kai atsirado Fulger, esu laimingesnis.
Ir parodė chaoso, kurį sukėlė katė.
Moteris paskambino meistrui, ir kitą dieną vyrui sumontavo atsparias tinklines visiems langams.
Dabar Fulger galėjo sėdėti ant palangės ir stebėti paukščius bei muses.
Ir moteris, ir vyras sutvarkė, išmetė ir išnešė visus sugriautus indus, išplovė grindis, nuėmė sulaužytas užuolaidas.
Ir nuėjo apsipirkti naujų.
Grįžo vakare, vyras nupirko užkandžių ir skanų tortą.
Ir butelį šampano.
Na, žinoma, ponios ir ponai, kad švęstų naują pradžią.
Senajame name.
Kartu su moterimi.
Jie sėdėjo prie stalo virtuvėje, valgė, gėrė ir kalbėjosi.
Ir jautėsi gerai, ypač Fulger.
Jis sėdėjo moters keliuose ir planavo… naują staigmeną tėčiui.
Apibendrinant, viskas baigėsi gerai.
O Fulger, žinoma, be perstojo padėjo abiem.
Tėčiui ir naujajai mamai.
Kuri atėjo į jų butą tik todėl, kad rado Fulger.
Ji atpažino jame savo mylimą kačiuką.
Ir dabar tėtis ir mama kartu susiduria su jo pagalbos pasekmėmis.
Ką manote, kas atsitiko?
Kaip kitaip galėtų būti?
Negali būti kitaip…
Jei jums patiko ši istorija, nepamirškite jos pasidalyti su savo draugais!
Kartu galime tęsti emocijas ir įkvėpimą.
