Prieš išvažiuodama Marina pažvelgė į termometrą — minus dvidešimt.
Tačiau pagal pojūtį buvo gerokai šalčiau.
— Štai tau ir šventė…
Geriau jau būtų pasnigę, — sumurmėjo ji, dėdama maišus su produktais į bagažinę.
Sena „Niva“ buvo jos vyro Nikolajaus pasididžiavimas.
Jis kategoriškai atsisakė keisti automobilį, nors jie jau seniai galėjo sau leisti ką nors modernesnio.
Marina svajojo apie komfortą, o jis užsispyręs kartojo:
— „Nivos“ pravažumas geresnis už bet kokio užsienietiško automobilio.
Ginčytis su juo buvo beprasmiška — atrodė, kad jie ir senatvėje važinės būtent ja.
Jiems abiem jau buvo per šešiasdešimt, bet Marina nesijautė sena.
Abu buvo geros formos, be rimtų sveikatos problemų.
Nikolajaus mama, nepaisydama amžiaus, pasikvietė juos sutikti Naujųjų metų pas save.
Kaip įprasta, pasiruošimas užsitęsė — nuo ryto atėjo vaikai su sveikinimais, paskui atvežė anūkus.
Nikolajus burbėjo, kad išvažiuoja per vėlai.
Bet argi galima važiuoti be vaišių?
Anyta mėgo skaniai pavalgyti, ypač per šventes.
Marina paskutinę akimirką lakstė po parduotuvę, o laikrodis jau rodė beveik devynias vakaro.
— Jauti, koks šaltis?
Atrodo, dar labiau sustiprėjo, — pasakė ji.
— O laikas lekia!
Mums dar dvi valandos važiuoti!
Apie ką tu galvoji, Marina? — susierzinęs atsakė vyras.
— O ką aš galiu?
Kažkas juk turėjo užsiminti sūnui, kad šiandien mes ne auklės!
Marina burbėjo veikiau dėl vaizdo.
Iš tikrųjų, net jei Nikolajus būtų primygtinai reikalavęs, ji būtų pirmoji atsisakiusi — anūkai jai buvo viskas.
Jie išvažiavo tikėdamiesi suspėti iki vidurnakčio.
Kelias buvo beveik tuščias.
Paprastai Marina bijodavo greičio, bet dabar tylėjo, tik kartkartėmis pažvelgdavo į spidometrą.
Ji suprato: jeigu pavėluos — kalta liks ji.
Nikolajus atidžiai stebėjo kelią, kartkartėmis pasitaisydamas akinius.
Jį neramino tik regėjimas — visa kita jis jautėsi tvirtas.
Ir staiga Marina pastebėjo, kad jis trina krūtinę ir sunkiai kvėpuoja.
— Kolia, kas tau?
Tau bloga? — sunerimusi paklausė ji.
— Nieko…
Tiesiog suspaudė kairėje pusėje, — atsakė jis.
— Juk tai širdis!
Sustokime!
— Marina, neprisigalvok.
Nuvažiuosime — ir viskas.
Po kelių kilometrų jie pamatė moterį, desperatiškai mojuojančią rankomis prie raudono automobilio.
— Panašu, jai bėda, — pasakė Nikolajus ir pradėjo stabdyti.
— Nesustok, Kolia!
Mes pavėluosime! — nervinosi Marina.
Bet jis vis tiek sustojo.
Maždaug keturiasdešimties metų moteris drebėjo iš šalčio, ant jos tebuvo plonas apsiaustas.
— Padanga nuleido…
Aš nežinau, ką daryti.
Gal turite atsarginį ratą? — paklausė ji.
— Turime.
O įrankių turite? — patikslino Nikolajus.
— Ne…
Ir aš nemoku pakeisti…
Marina neištvėrė:
— Kaip galima važiuoti vienai ir nieko nežinoti?
Ir dar su tokiu paltu!
Moteris kaltai paaiškino, kad stovi jau daugiau kaip valandą.
Nikolajus, nekreipdamas dėmesio į žmonos nepasitenkinimą, ėmėsi keisti ratą.
— Kolia, juk mes nespėsime! — toliau kartojo ji.
— Eik į mašiną, — staigiai atsakė jis.
— Dabar padarysiu — ir važiuosime.
Su darbu jis susitvarkė greitai, bet tapo aišku: iki vidurnakčio jie jau nebespės.
Nikolajus atsisėdo prie vairo, pasitrynė rankas ir pajudėjo.
— Na ką, padėjai?
O kodėl ji nevažiuoja? — nenurimo Marina.
— Važiuos…
Tegul variklis sušyla.
Jis nutilo.
Vėl laikėsi už krūtinės, kvėpavo vis sunkiau.
Priekyje jau pasirodė miesto šviesos, kai staiga automobilį ėmė mėtyti.
Nikolajus sugebėjo sustoti.
— Man labai bloga, Marina… — sušnabždėjo jis ir sukniubo ant vairo.
Marina panikuodama puolė prie jo:
— Kolia!
Ar girdi mane?!
Jis nekvėpavo.
Ji atplėšė dureles, ėmė jį purtyti.
Tuo momentu šalia sustojo tas pats raudonas automobilis.
— Kas atsitiko? — pribėgo moteris.
— Jis sunkiai kvėpavo…
Tai širdis… — pasimetusi atsakė Marina.
Moteris greitai išsitraukė telefoną, patikrino kvėpavimą.
— Kvėpavimo nėra.
Reikia jį ištraukti ir paguldyti ant žemės.
Padėkite!
— Ką?!
Juk jis sušals! — sušuko Marina, bet jau padėjo.
Jos paguldė Nikolajų tiesiai ant sniego.
— Kvieskite greitąją! — sušuko moteris.
Marina drebančiomis rankomis surinko numerį, o ši jau atsegė Nikolajaus striukę ir pradėjo atlikti netiesioginį širdies masažą bei dirbtinį kvėpavimą.
— Tu žinai, ką darai?
Tu gydytoja? — sušnabždėjo Marina.
— Aš reanimatologė.
Aš jį ištrauksiu.
Juk šiandien Naujųjų metų naktis… turi įvykti stebuklas!
Greitoji atvažiavo greitai.
Jau automobilyje paaiškėjo — Nikolajus pradėjo kvėpuoti.
— Viskas padaryta teisingai.
Jūs jį išgelbėjote, — pasakė felčeris.
— Aš žinojau, ką darau.
Aš iš pirmosios miesto ligoninės.
Vežkite jį ten, aš važiuosiu iš paskos.
Pirmąją sausio dieną Marina sėdėjo palatoje šalia vyro.
Naktį ji nesitraukė nuo reanimacijos skyriaus durų.
Ryte jai pasakė — pavojus praėjo.
Nikolajus atsigavo.
— Koli, gal tau galima ko nors pavalgyti? — sujudo ji.
— Palauk…
Man pasirodė, ar čia buvo užėjusi ta moteris?
Su baltu chalatu?
— Taip, tai ji.
Irina Viktorovna, gydytoja.
Ji tave išgelbėjo.
Tu nekvėpavai…
Kolia, tai buvo baisu.
Gerai, kad ji neišvažiavo anksčiau už mus.
Ji — tavo angelas sargas.
Nikolajus tyliai pažvelgė į ją:
— O jeigu aš nebūčiau sustojęs?
Kaip tu norėjai?
— Nekalbėk taip, Kolia…
Net baisu pagalvoti, kuo viskas būtų pasibaigę… — sušnabždėjo Marina.
