Asja aukštu kulnu praskriejo koridoriumi, įbėgo į personalo skyrių ir, pravėrusi duris, stebėjo, kas vyksta koridoriuje.
Iš baimės širdis daužėsi gerklėje, kvėpavimas sutriko nuo greito bėgimo.
– Tu jau matei mūsų naująjį generalinį? – už nugaros pasigirdo kolegos balsas.
– Tas Isakovas tikras gražuolis, ar ne?
„Tas ‘gražuolis’ mane žiauriai išdavė, ir aš ketverius metus slepiu nuo jo dukras,“ – nesigręždama mintyse atsakė Asja.
– Dabar svarbiausia, kad jis nepastebėtų nei manęs, nei mergaičių.
Pamačiusi, kaip Glebas nukreipė žingsnius į buhalteriją, Asja pašviesėjo kaip lapas.
„Kam jis ten eina? Dieve mano, ten juk mergaitės!“
– Ką vaikai daro biure?! – pravėręs buhalterijos duris, sušuko Glebas.
– Tai mūsų vadybininkės Asjos Solncevos dukros, – išgirdosi buhalterės balsas.
– Jos čia visada šeštadieniais.
– Kuri Asja? – paklausė Isakovas. – Solnceva?
Jis atsitraukė kelnes, atsisėdo ant pakulnės, atidžiai apžiūrėjo vienodus mergaičių veidus ir apžvelgė darbuotojus.
– Kur ji?!
– Tik ne tai… – išsigandusi tarė Asja, stebėdama, kaip Glebas eina jos link.
Apsisukusi ji sumišusi žvelgė į kolegas.
Susitikimas su Isakovu buvo neišvengiamas.
Dabar jis įeis, pamatys ją ir iškart supras, kad tos raudonplaukės, pageltusiais apelsinais besipuikuojančios mergaitės – jo dukros.
Bet tuomet į galvą jai atėjo idėja.
– Ira, užsidėk mano ženklelį! – prišoko ji prie kolegės. – Prašau, apsimesk, kad tu esi Asja Solnceva.
Greitai prisegė ženklelį ant kolegės baltos palaidinės, vos spėjo pasislėpti už biuro spintos, kai durys atsidarė ir oras iškart tapo kaistančiu.
– Ar jūs esate vadybininkė Asja Solnceva? – nustebęs paklausė Isakovas.
– Uh-huh, – suriko Ira.
Kabinete užvirto mirties tyla, tada Asja sušoko iš durų spragtelėjimo ir tyliai išlindo iš už spintos.
– Kas čia buvo? – vienu balsu paklausė kolegos.
– Vėliau paaiškinsiu, gerai?
Pasižiūrėjusi į koridorių, ji palaukė, kol Isakovas įeis į priimamąjį, o durims užsivėrus, skubiai nuėjo pas mergaites.
– Daugiau mano čia kojos nebus! – su suvirpėjusia širdimi ištarė ji.
– Asja? – netikėtai išgirdus už nugaros nustebusį Isakovo balsą.
Prieš penkerius metus
– Kaip tu šiandien negalėsi, Gal? – piktai sušuko Asja į telefoną.
– Nori pasakyti, kad man vienai teks tvarkyti Isakovo dvarą?!
– Aš ne kaltininkė, kad man galva suskaudo, – pavargusiai atsiliepė kolegė.
– O tau dabar kaip tik labai reikia pinigų, tiesa?
Tai jei tu ten viena išsivalysi, gausi dvigubą atlyginimą: už save ir už mane. Na gerai, Ašja, iki rytojaus!
– Šaunu! – nusijuokė Asja ir įsijungusi mašiną nuvažiavo nuo valymo įmonės „Švaros fėja“ aikštelės.
Visą kelią ji pykosi ant kolegės:
– Galva jai suskaudo, aha! Penktadienio vakaras, aišku! Šimtaprocentinė dingusi kažkur! – purkštavo Asja.
O tik pagalvojusi, kiek jos laukia darbo, norėjosi apsisukti ir viską paleisti velniop.
Bet ji negalėjo.
Asja puikiai suprato: jei praras darbą su gera alga, tuomet nebus iš ko mokėti už nuomojamą būstą ir teks grįžti pas mamą į Ivanovą.
Vien mintis apie tai prabėgo šiurpulys per jos kūną.
Užgesinusi variklį prie aukštų kaltinių vartų, Asja ištraukė iš savo mažo sidabrinio „Matizo“ bagažinės darbo įrankius ir nuėjo link namo.
Per pusę metų darbo valymo įmonėje „Švaros fėja“ ji čia buvo trečią kartą, bet niekada nematė namo šeimininko gyvai.
Per tą laiką ji sužinojo tik tiek, kad jis gyveno su žinoma fotomodeliu, dirbo didelio Peterburgo banko direktoriumi ir, pagal nuotraukas, buvo be proto gražus.
O, dar jis iki beprotybės mylėjo švarą ir tvarką visuose dalykuose.
Jo drabužinėje švarkai ir marškiniai buvo išlyginti taip, kad nė raukšlelės nerastum.
Ant lentynų neliko vietos naujai batų porai, o visi jo batai buvo taip nušveisti, kad galima buvo apakinti.
Beje, jo merginos drabužinė taip pat nebuvo maža.
Asja prisiminė, kaip kartą pasimatavo jos suknelę ir subraižė veidą blizgučiais.
O paskui draugė vos ją iš ten išlaisvino.
Nuo tada Asja nebesikišo į svetimus daiktus.
Žinojo: jei ką nors suplyšins ar sugadins brangų daiktą, teks pusę metų dirbti be atlyginimo.
Asja atrakino namą raktu, kurį davė viršininkė, įjungė šviesą, susukusi darbo kombinezono rankoves, tuoj pat ėmėsi darbo.
Dviejų aukštų namo valymui prireikė beveik penkių valandų.
Iki dešimtos vakaro Asja buvo kaip išspausta citrina, bet ilsėtis dar buvo per anksti – jos laukė Isakovo kabinetas.
Įėjus vidun, ji įriedėjo dulkių siurblį, įjungė šviesą ir su siaubu atvertė burną.
– Čia kas, uraganas praėjo? – lėta kalba tarstelėjo Asja ir apžvelgė mažą patalpą.
Ant odinio sofos gulėjo tuščias viskio butelis, ant sienos kabėjo sudužusi rėmelis su Isakovo ir jo blondinės portretu, peleninėje gulėjo neišdegtas merginos nuotraukos gabalas.
– Jie akivaizdžiai susipyko, – atsiduso Asja ir įjungė dulkių siurblį. – O aš dabar turiu valyti jų pykčio pėdsakus…
Pabaigusi grindis, ji ėmėsi išmesti iš peleninės nuotrauką ir, sustojusi prie šiukšlių maišo, nukreipė žvilgsnį į sudužusį portretą ant sienos.
Gražus juodaplaukis brunetas su juodais ūsais žiūrėjo į ją it su priekaištu. Lyg sakytų: „Jei išmesi jos nuotrauką – suplėšysiu!“
Asja neapsisprendė mesti nuotraukos į šiukšlinę, pastatė peleninę į vietą ir, žvelgdama į portretą, išskėtė rankas.
– Jūs, pone Isakovai, geriau pats nuspręskite, ką daryti su ta nuotrauka.
– Ir, nupūsdama nuo kaktos garbanotą rausvą sruogą, ėmėsi valyti stalą.
– Dar nebaigėte? – už nugaros griežtas balsas sugriaudėjo, o Asjos širdis ėmė šokinėti.
Pasukusi galvą, ji išsigandusi nusišypsojo.
– Aš beveik viską padariau. Beliko tik nuvalyti lentynas, – prapliupo Asja.
– Greičiau! – įsakė vyras ir, nukreipęs žvilgsnį į peleninę, išpūtė nosį: – Ir tai į šiukšlių maišą.
Pasisukęs, jis išėjo iš kabineto ir, neuždarydamas durų, nuėjo link vonios kambario, pakeliui nusimovęs baltus marškinius.
Asja kaip įhipnotizuota žiūrėjo į jo plačius pečius ir seksualias duobutes tamsiai įdegusios raumeningos nugaros.
„Gyvai jis dar geresnis nei nuotraukose. Ir ūgiu beveik du metrai.
Tai ne Gleb, o tikras Glebisčia!“ – mintyse sušuko ji ir sudrebėjo nuo durų trenksmo vonios kambaryje.
Net juokinga pasidarė: mergina mėlyname „Švaros fėjos“ kombinezono kostiumėlyje užsižiūrėjo į tokį vyriškį.
Pabaigusi valymą, Asja išjungė kabineto šviesą, kartu su dulkių siurbliu nulipo į pirmą aukštą ir, priėjusi prie įėjimo durų, pašoko nuo garsaus vaizdo domofono skambučio.
Ekrane pasirodė blondinės veidas.
Asja iškart atpažino Isakovo merginą ir nė nesusimąsčiusi nusprendė jai atidaryti.
Ji pirštu paspaudė mygtuką, bet tuo metu ją sustabdė garsus namo šeimininko balsas.
– Nepaniekink!
Isakovas, susirišęs rankšluostį aplink klubus, nusileido žemyn ir piktdžiugiškai žiūrėjo į domofono ekraną.
– Ką čia ji veikia?!
„Tikrai susipyko!“ – patvirtino savo spėjimus Asja.
Vyras pakrėtė skruostą, apaugusį juodais šiurkščiais ūsais, ir nukreipė žvilgsnį į Asją.
– Eik į miegamąjį, greitai!
Asja nustebusi išplėtė akis.
– Į miegamąjį? Kam?
– Eik, sakau! – pastūmė ji per nugarą.
Tada jis nešė visus jos įrankius į virtuvę ir paspaudė mygtuką.
Asja, nieko nesuprasdama, įėjo į ką tik išvalytą miegamąjį ir uždarė už savęs duris.
– Sveika! – iš koridoriaus pasigirdo susirūpinęs moters balsas.
– Kaip tu? Sakė, kad daugiau nei savaitę neateini į darbą.
Taigi nusprendžiau užsukti sužinoti, ar viskas gerai.
– Kaip matai, aš visiškai gerai, – grubiai atsakė Isakovas. – Viskas gerai?
– Glebai, kam tau taip? – skundėsi mergina.
– Tu man ne svetima, ir žinau, kaip sunkiai tau sekėsi mūsų išsiskyrimas. Aš labai dėl tavęs nerimauju. Aš…
– Vadink daiktus tikrais vardais, – grubiai pertraukė Isakovas. – Ne išsiskyrimas, o neištikimybė.
– Gerai… – nusmuko merginos balsas.
– Žinau, kad esu tau kalta ir jau seniai turėjau papasakoti apie mūsų santykius su Andriumi, bet negalėjau sau to leisti.
– Bet greitai nusprendei miegoti su juo mūsų lovoje, – šalčiu balsu tarė vyras.
Asja, išgirdusi tai, išplėtė akis ir uždengė burną delnu.
„Velniškai, kokios čia aistros vyksta!“
Mergina kažką sakė ir sakė, o tuo metu Asja stengėsi nesniegti.
Bet… nepavyko.
– Atchi! – pasigirdo per visą miegamąjį.
Koridoriuje užsivyravo mirtina tyla.
„Velnias, velnias, velnias“, – susijaudino Asja ir greitai pažiūrėjo po kambarius, galvodama, kur pasislėpti.
– Tu ne viena? – pasigirdo merginos balsas.
– Ne, – tvirtai atsakė Isakovas.
– Tau sesuo?
– Iš kur tu tai sugalvojai?
– Na, kas gi kitas galėtų būti, – nusijuokė mergina. – Vargu ar taip greitai rasei naują meilę.
– Klysti, – staiga atsakė jis.
– Rimtai? – ironizuodama nusijuokė mergina.
– Glebai, aš tave gerai pažįstu, tad nesiųsk manęs į kvailių. Mes išsiskyrėme prieš tris savaites, ir per tą laiką tikrai negalėjai rasti naujos merginos.
Tu labai išrankus, – pabrėžė ji. – Sakyk atvirai, ten sesuo? Pakviesk ją, noriu pasisveikinti.
– Ten mano mergina! – ryžtingai pareiškė Isakovas, o Asjos širdis apsivertė.
„Ką jis šneka? – mintyse pyko Asja. – Tikiuosi, jis nenorės manęs su ja supažindinti?“
– Gal supažindinsi? – išties to paprašė užsispyrusi blondinė.
– Na, jei tu taip nori, – po kelių sekundžių tarė Isakovas, o Asja stovėjo prie durų be žodžio.
Vyras įėjo į kambarį, uždarė už savęs duris ir griebė Asją už pečių.
– Pasidaryk mano mergina, – primygtinai paprašė jis.
– Dar ko! – žiūrėdama į jį iš apačios į viršų, atsiduso Asja. – Aš nesiruošiu kištis į jūsų problemas…
– Jei padarysi, ką sakau, aš sumokėsiu tau dešimt kartų daugiau, – greitai sušnabždėjo jis.
– Tiesiog išeik į koridorių ir pasisveikink. Viskas. Daugiau nieko nereikia.
„Dešimt kartų daugiau už tai, kad tik pasisveikint?“ – pagalvojo Asja.
– Gerai, – linktelėjo ji ir pažvelgusi į savo kombinezoną nusišypsojo.
– O tai, – pabeldama pirštu į valymo kompanijos logotipą, – galime priskirti vaidmenų žaidimams?
Sakykime, šiandien aš vaidinu valytoją?
– Ir dar su humoru, švaros fėja, – nusijuokė jis ir priėjęs prie drabužinės atvėrė duris.
– Užsivilk tai, – metė ant lovos savo baltus marškinius. – Ir išskleisk plaukus.
– Atsisuk! – paėmusi marškinius nuo lovos, pareikalavo Asja.
