Tai įvyko lietingą rudenio vakarą. Dangus buvo pilkas, lapai jau pusiau supuvę gulėjo ant šaligatvio, o su kiekvienu mano žingsniu šlapia žemė purkštelėjo.
Po ilgos, nervus draskančios dienos ėjau namo, galvoje sukosi tik mintys apie karštą arbatą ir lovą.
Jau beveik buvau prie namų, kai pro eismo ir lietaus monotonišką triukšmą išgirdau keistą, aštrų šauksmą.
Sustojau. Šiek tiek patraukiausi prie šaligatvio krašto, kur už tvoros prasidėjo krūmynais apaugusi žaidimų aikštelė.
Garsas pasikartojo – aštrus, užkimęs, skausmingas. Kažkas buvo negerai. Bijodama, bet smalsi įžengiau į krūmus ir tada pamačiau.
Varną. Sušlapusį, drebinantį, kurio viena sparno pusė keistai kabėjo.
Bet tai nebuvo pati didžiausia staigmena. Didžiausia buvo, kaip jis į mane žiūrėjo.
Juodos, blizgančios akys buvo kupinos skausmo… bet dar kažko.
Kažko tokio, ko sunku apibūdinti – vilties? Sąmoningumo?
„Na, bėdoje esi, bičiuli,“ sušnibždėjau ir atsiklaupiau.
Nedvejodama nusivilkau paltą ir atsargiai įvyniojau paukštį.
Jis akimirką išsigando, bet nekando ir nespruko.
Lyg supratęs, kad noriu padėti. Po smarkaus lietaus išėjau namo su juo, suvyniojus į paltą.
Tą vakarą manyje kažkas pasikeitė. Atrodė, tarsi šis susitikimas būtų iš anksto nulemta likimo dalis.
Namuose iš seno kartono dėžės ir pagalvės šildytuvo improvizavau jam mažą ligoninės kampelį.
Daviau vandens, truputį virtos vištienos ir bandžiau pritvirtinti sparną taip, kaip mačiau internete.
Vėliau pavadinau jį Araakx – nežinau kodėl, tiesiog taip gavosi.
Pirmos dienos buvo sunkios. Vos valgė, tik sėdėjo ir žiūrėjo.
Bet kažkaip jis visada buvo ten, kur ir aš – stebėjo mane net iš kito kambario kampo.
Kartais truputį priartėdavo. Po savaitės jau valgė gerai ir vis dažniau bandė judinti sparną.
Netikėjau, bet jis pradėjo atsistatyti.
Praėjo mėnuo. Araakx jau kartais sukinėjosi po kambarį, net žiūrėjo pro lango palangę į pasaulį.
O vieną rytą – visiškai netikėtai – stovėjo prie durų. Snapu laikė kažką.
Mažą juodą žiedelį. Nežinau, kur jį gavo.
Bet kai atnešė ir padėjo prie mano kojų, pažvelgė į mane. Jis jau nebuvo paprastas paukštis.
Jis buvo kažkas daugiau. Kas matė mane. Kas suprato.
Nežinau, ką reiškė tas žiedas. Bet nuo to laiko jis stovi mano lentynoje. O Araakx?
Vieną dieną jis nuskraidino. Bet kartais… kartais vis dar jaučiu, kad kažkur mane stebi.
Ir kartais, kai būna pakankamai tylu, girdžiu tą keistą, užkimusį šauksmą iš dangaus.
Ir žinau, kad tai jis. Nes yra dalykų, kurių garsiai neišsakyti. Juos tik reikia pajusti.
