Įėjau į gėlių parduotuvę, norėdamas nupirkti puokštes žmonai ir mažajai dukrelei. Jau buvau išsirinkęs vieną, kai staiga pastebėjau senuką prie įėjimo.

Jis vilkėjo senovišką lietpaltį, kruopščiai išlygintas kelnes, batus ir po paltu paprastus marškinius.

Jis neatrodė benamis. Jis tiesiog buvo vargšas.

Bet nepaisant to, jis atrodė stebėtinai tvarkingas ir orus.

Gėlių parduotuvės pardavėja – jauna mergina – priėjo prie jo.

Ji net nepažvelgė į jį, tik piktai leptelėjo:

– Ko čia stovite, dėde?

Jūs trukdote pirkėjams.

Senukas nesiginčijo.

Tik tyliai tarė:

– Atsiprašau, panelė…

Kiek kainuoja viena mimoza?

Mergina piktai atkirto:

– Jūs pamišote?

Matau, kad neturite pinigų.

Tai kam klausinėjate?

Senelis išsitraukė iš kišenės tris suglamžytus banknotus ir atsargiai paklausė:

– Ar už trisdešimt nebūtų ko nors?

Pardavėja dirstelėjo į pinigus, suraukė nosį ir ištraukė iš krepšio beveik nudžiūvusią mimozą – nulūžusią, papilkėjusią šakelę.

– Štai, imkite šitą.

Ir eikite iš čia.

Senukas švelniai paėmė šakelę ir susimąstęs bandė ją ištiesinti.

Tuo metu pastebėjau, kaip ašara nuriedėjo jam per veidą, o jo žvilgsnyje buvo tiek beviltiškumo, kad man suspaudė širdį.

Pajutau gilią užuojautą vargšui seneliui ir nusprendžiau pamokyti tą išpuikusią, nepagarbią pardavėją.

Vieną gražų pavasario rytą įėjau į gėlių krautuvėlę, kad nupirkčiau puokštę žmonai ir dukrelei.

Jau buvau išsirinkęs gražią pavasarinę kompoziciją, kai akys užkliuvo už prie durų stovinčio senelio.

Jis vilkėjo seną, apdriskusį lietpaltį, išlygintas, bet nublukusias kelnes, guminius batus ir po paltu – paprastus mėlynai baltus languotus marškinius.

Jis neatrodė benamis – tiesiog vargšas.

Bet jame buvo kažkokia nepaaiškinama didybė, tiesi laikysena, švarus žvilgsnis.

Jauna pardavėja priėjo prie jo, vos pažvelgusi, ir paniekinamai tarė:

– Ko čia stovite, dėde?

Išbaidysite pirkėjus.

Senukas nesiginčijo, tik tyliai ištarė:

– Atleiskite, panelė…

Kiek kainuoja viena mimoza?

Mergina atsiduso ir suirzusi atkirto:

– Jūs pamišote?

Iš karto matyti, kad neturite pinigų.

Kam tokius klausimus uždavinėjate?

Senelis iš kišenės ištraukė tris susiglamžiusius dešimtinės banknotus ir atsargiai paklausė:

– Gal rastųsi kas nors už trisdešimt?

Pardavėja niūriai pažvelgė į pinigus, tada ištraukė iš krepšio pusiau nulūžusią, vos gyvą mimozą.

– Štai, imkite šitą, ir išeikite.

Senukas paėmė gėlę taip, lyg būtų gavęs kokį lobį.

Atsargiai bandė ištiesinti kotelį.

Tada pamačiau, kaip raukšlėtu jo veidu nuriedėjo ašara.

Tiek nevilties buvo jo veide, kad man suspaudė širdį.

Priėjau prie prekystalio ir piktai kreipiausi į merginą:

– Ar jūs žinote, ką darote?

Ar turite bent lašelį atjautos?

Mergina išblyško, nieko neatsakė.

Tik mirksėjo į mane.

– Kiek kainuoja visas šitas krepšys gėlių?

– Ką?

Eee… apie du šimtus eurų – sumurmėjo.

Sumokėjau, paėmiau krepšį ir priėjau prie senelio.

– Štai, visa tai jūsų.

Jūs daug labiau to vertas negu ši mergina.

Prašau, padovanokite gražiausią puokštę savo žmonai.

Senukas tik stovėjo, netikėdamas tuo, ką matė.

Jis nusišypsojo.

Verkdamas juokėsi.

Bet vis dar laikė rankoje tą kreivą mimozą.

– Eime, einame kartu.

Pakviesiu jus gabalėlio pyrago ir gero butelio vyno – pasakiau.

Įėjome į netoliese buvusią parduotuvėlę.

Nupirkau jam šokoladinio pyrago ir butelį Cabernet Sauvignon.

– Nesirūpinkite, dėde – pasakiau jam.

Man užtenka pinigų, bet jūs turite tai, ko už pinigus nenusipirksi: mylinčią žmoną.

Didžiuokitės ja ir darykite ją laimingą!

– Jau keturiasdešimt penkerius metus kartu esame… – tyliai snargliavo jis.

Ji labai serga.

Bet negalėjau ateiti tuščiomis jos gimtadienio proga…

Ačiū tau, sūnau… ačiū.

Kriszta sukosi prieš veidrodį vestuvinių suknelių salone matavimosi kabinoje ir matavosi vieną suknelę po kitos, blizgančiomis akimis žiūrėdama į save.

– Kaip pasakų princesė – tyliai sušnabždėjo sau laiminga.

– O mano Balážas – mano princas…

Ji buvo laiminga.

Labai.

Nes ji gavo ne tik gražią suknelę, bet ir jaunikį, apie kokį daugelis merginų tik svajoja: turtingas, sportiškas, mandagus, dėmesingas ir dar malonus.

Ilgai mergina netikėjo, kad ir jai priklauso laimė.

Nes Kriszta buvo našlaitė.

Bet ne taip, kaip dauguma įsivaizduoja.

Ne likimas atėmė iš jos tėvus.

Jos mama paprasčiausiai… jos atsisakė.

Po gimdymo ji nė akies krašteliu nepažvelgė į kūdikį, nedavė jam vardo, tiesiog pabėgo iš ligoninės, tarsi nieko nebūtų nutikę.