„Pirmiau maitini giminę kaip restoranas — o dabar dar ir iš savo būsto išsikraustyk, kad jie per medaus mėnesį sostinėje pasiblaškytų!“
— Ką reiškia „išsikraustom“? Iš savo buto?

— O kas čia tokio? Jaunieji gerai praleis laiką, ramiai ir taip, kaip norėjo, dviese. Tu privalai sutikti!
— Kam? Tavo giminėms? Aš niekam ir nieko neprivalau! — Taja sukryžiavo rankas ant krūtinės. Situacija ją labiau linksmino, ir buvo įdomu, kaip toli gali nueiti sugyventinis.
— Mums, Taja. Tu privalai mums, mūsų šeimai. Prie ko čia mano giminės? Kam tu juos čia įpini?
— Aš įpinu? Tu girdi, ką kalbi? Tavo giminė pas mus nuolat! Paskutinį kartą visus produktus suėdė! O aš, beje, savaitei pirkau! Vos iki namų parvilkau. O ką darei tu?
— Aš nieko nedariau.
— Štai būtent, nie-ko!
Taja ir Tolia susipažino prieš trejus metus, nuomojosi kambarius tame pačiame bute.
Tolia merginai pasirodė labai protingas ir apskaičiuojantis.
Jis taupė ant visko, kalbėjo apie didelius planus.
Netrukus Taja persikraustė pas jį į kambarį.
Ir jie kartu pradėjo taupyti nuosavam butui.
Per trejus metus sukaupė reikiamą sumą.
Rinko ilgai, kriterijų buvo daug.
Išsirinko, įformino per pusę, ir dar metus darė remontą, tik tada įsikraustė.
Ir prasidėjo visai kitas gyvenimas.
— Taja, aš pakviečiau giminę, noriu jiems parodyti mūsų butą. Jie niekada netikėjo, kad turėsiu savą, dar ir Maskvoje.
— Tai nori pasigirti? — nusišypsojo Taja, jai nebuvo kam rodyti. — Žinoma. Aš neprieštarauju.
— Tada paskambinsiu ir pakviesiu visus! — plačiai nusišypsojo Tolia, pabučiavo sugyventinę ir išėjo skambinti telefonu.
Taja ruošėsi svečių atvykimui, svetainėje nuklojo didelį stalą ir pati nekantriai laukė giminaičių.
Jai ši pažintis buvo labai jaudinanti.
Tajos didžiuliam nustebimui atvažiavo labai daug žmonių: buvo ir tėvai, ir tetos bei dėdės, ir sūnėnai bei dukterėčios, ir seserys, ir broliai.
— Kodėl nepasakei, kiek tu turi giminės? — nustebo jauna moteris. — Tu sakei, kad tik tėvai ir broliai su seserimis. O atvažiavo gal penkiolika žmonių.
— Čia mama pasistengė, — laimingai šypsojosi Tolia. — Jai malonu, kad sūnus kažko pasiekė ir sugebėjo įsitvirtinti Maskvoje.
Taja nesiginčijo.
Visą vakarą ji tik ir darė, kad rūpinosi jo gimine: vienam įdėti salotų, kitam įpilti sulčių…
Ir nustebo, kai Tolia jai sušnabždėjo, kad giminės pasiliks.
— Mes neturim kur jų paguldyti, — sušnabždėjo ji.
— Ant grindų paklosim. Negi aš juos išvarysiu nakčiai artėjant? Tau nesuprasti, — Tolia įsižeidęs sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Gerai, — sunkiai atsiduso jauna moteris. Ir ėmė ruošti guolius nakvynei visiems gausiems giminaičiams.
Kaipgi ji nustebo, kad kol tiesė patalus ant grindų, tvarkė nešvarius indus ir darė tvarką, jų miegamajame jau įsitaisė Tolios tėvai.
— O mes kur miegosim? — Taja nervinosi, sustabdė Tolią prie tualeto.
— Tyliau, miegosim su visais kambary. Kas čia tokio? Tau gaila? Jie pagyvenę žmonės, jiems reikia patogaus miego.
Taja prarijo nuoskaudą ir atsigulė ant grindų.
Miegojo prastai: trukdė svetimas knarkimas, kažkieno šnabždesiai ir apskritai daug-daug visko.
Tą naktį ji sau nusprendė, kad tai pirmas ir paskutinis giminaičių vizitas.
Rytas taip pat buvo įtemptas.
Visi reikalavo pusryčių, bet Taja išsigelbėjo.
Jai paskambino ir iškvietė į darbą.
Namo grįžo tik vakare, giminės jau nebuvo, tik indų krūva ir netvarka.
— Tolia, man nepatiko, — atvirai prisipažino sugyventinė. — Pirma, jie mane laikė tarsi namų tvarkytoja.
Antra, tiek daug svečių per vieną vakarą — sunku.
Ir trečia, kadangi neplanavome tiek žmonių, teko išleisti daug pinigų. Kiek kartų vakar užsakėme pristatymą? O šiandien?
— Taja, brangioji, kas čia tokio? Užtat giminė išvažiavo sužavėta mano turtu.
— Tavo? — dėl visa ko perklausė moteris.
— Mano. O kieno gi dar? Jiems iki tokių algų kaip iki kosmoso! Mūsų mieste vidutinė alga dvidešimt tūkstančių. O mes vien pristatymui per dvi dienas tiek išleidom.
— Nieko tokio, kad tavo pristatymas buvo apmokėtas mano kortele?
— Koks skirtumas!
— Toks, kad man iki mėnesio galo neliko nė kapeikos! Aš pervesiu iš taupomosios sąskaitos tą sumą. Arba tu man ją pervesi.
— Ne-ne. Mano kortelėje liko penki, iš jų ir pragyvensim.
— Kaip? Čia tik kelionei.
— Prisiminsim jaunystę, ne taip seniai tai buvo, — nusišypsojo vyras. Jis net nepagalvojo, kad Taja nenori prisiminti sunkaus laiko.
Taip, Tolia mokėjo skaičiuoti pinigus, bet taupyti tekdavo praktiškai ant visko: nuo maisto iki transporto.
Ir jei pavykdavo praslysti metro be bilieto, tai tik buvo skatinama. — Kaip sakoma, kapeika rublį saugo.
Taja nesiginčijo, darė taip, kaip pasakė sugyventinis.
— Jis teisus, — pagalvojo ji sau. — Nieko tokio, valgysim greitai paruošiamus makaronus, зато greičiau sutaupysim automobiliui.
Praėjo mėnuo.
Viskas pamažu grįžo į įprastą ritmą: atsidėjo pinigų, pasiliko maistui, viską suskaičiavo.
Taja džiaugėsi, kad galima prisipirkti produktų kokioms dviem savaitėms, pagaminti ką nors skanaus.
Pasiėmė laisvadienį, nuvažiavo į hipermarketą, netgi pasilepino, atgal grįžo taksi, kad netemptų sunkių maišų.
Tik sudėjo produktus į šaldytuvą ir spinteles, kai suskambo durų skambutis.
— Nejaugi Tolia? Siurprizo nespėjau padaryti, — pagalvojo ji, atidarydama duris.
Kaipgi ji nustebo, kai ant slenksčio pamatė Tolios tėvus.
— Sveiki, kodėl neįspėjote?
— Labas, labas, o kodėl mes turim tave įspėti? Kas tu mums tokia? Kur Tolia? — įžūliai pareiškė Anatolijaus mama.
Taja iš pradžių bandė prisiminti, kaip ji vadinasi, bet po tokio įžūlumo persigalvojo.
— Aš gyvenu su jūsų sūnumi, — priminė Taja.
— Tai ir gyvenk, kas tau trukdo? Kur mūsų sūnus?
— Darbe. Galite jo palaukti lauke.
— Girdi, ką ji mums siūlo? Skambink Tolei, — sukomandavo mama.
Neaišku, kuo būtų pasibaigęs konfliktas, jei Tolia nebūtų atėjęs labai greitai.
— Ką tu čia surengei? Dėl tavo elgesio man teko kviesti taksi! Tūkstantį sumokėjau, beje!
— Aš surengiau? Gal tu paaiškinsi savo tėvams, kad aš ne tarnaitė, o tavo būsima žmona? Ir apskritai, kada mes jau į ZAGS’ą eisime? Butas yra, galima šeimą kurti, — nenusileido moteris.
Tolia kiek sušvelnėjo, apkabino Tają.
— Tuoj pat jiems tai ir pasakysiu, einam.
Taja ir Tolia nuėjo į virtuvę, kur sėdėjo jo tėvai.
— Mama, tėti, čia Taja, mano būsima žmona. Ir prašau ateityje elgtis su ja pagarbiai. Ji jums daugiau taip pat nebeįžūlins.
Konfliktas buvo išspręstas, prie virtuvės stalo dabar sėdėjo keturiese.
— Mes atvažiavom į svečius, pasiilgom. Ir Maskvą norim apžiūrėti. Neprieštarausi, jei pas jus pasiliksim?
Taja linktelėjo — juk negalėjo atsisakyti sugyventinio tėvams?
Jie pasiliko mėnesiui, per kurį Taja ir Tolia išleido didžiąją dalį savo santaupų.
— Tu sakei, kad šitų pinigų neliečiam, — primygtinai kartojo moteris, kai Tolia paprašė pervesti iš taupomosios sąskaitos.
— Negi aš tėvams atsisakysiu! Pati pagalvok, kaip tai atrodys? Grįš į kaimą ir ką papasakos?
Sūnus šykštus, gerai uždirba, o tėvams nė kapeikos duoti negali? Na jau ne. Jie grįš ir pasakos, kokie mes dosnūs ir sėkmingi!
— Tave tik tai ir jaudina?
— Šiuo momentu — taip.
— Užtat sąžininga, — atsakė Taja ir pervedė reikiamą sumą.
Kai tėvai išvažiavo, Taja atsikvėpė, truputį nurimo, vėl pasistengė grįžti į įprastą ritmą, nors dabar teko taupyti.
— Reikia grąžinti į sąskaitą tokią pačią sumą, — sakė vyras.
— Kaip tai? Iš kur mes dabar tiek paimsim? Aš visos algos dėti neketinu, man reikia iš kažko gyventi.
— Išgyvensim, ne pirmas kartas. Svarbiau papildyti indėlį, — nenusileido Tolia.
— Tai buvo tavo tėvai, tu ir papildyk, — neištvėrė Taja.
Tada jie kelias dienas nesikalbėjo.
Kol vėl neatvažiavo giminės į svečius.
Taja tą dieną prisipirkusi produktų išvažiavo reikalais.
Grįžo — namuose vyro giminės suvalgo savaitės maisto atsargas.
Toliui vėl pavyko nuraminti Tają.
Jis pažadėjo, kad tai paskutinis kartas.
Ir pusę metų pas juos niekas neatėjo, kuo moteris labai džiaugėsi.
Bet džiaugėsi per anksti.
Grįžo iš darbo, vyras pats pagamino vakarienę, grįžo anksčiau, sutvarkė namus ir net pripildė šaldytuvą produktais.
— Kokia proga? — Taja vis laukė pasipiršimo, norėjo tapti teisėta žmona, o ne sugyventine.
— Taja, seniai norėjau su tavimi pasikalbėti. Žodžiu, mano brolis tuokiasi, šiandien pas jį vestuvės.
— O kodėl mes ne vestuvėse?
— Nesvarbu, aš atsisakiau. Reikalas ne tame. Iš mūsų visi laukia dovanos, supranti?
— Tarkim. Kiek?
— Trisdešimt.
— Trisdešimt tūkstančių? Tu sveiko proto? Nuo kada tokias dovanas dovanoja vestuvėms?
— Ne, tu mane neteisingai supratai. Trisdešimt dienų.
— Ko trisdešimt dienų?
— Žinai, toks reikalas, brolis atsisakė pinigų. Supranta, kad jie mums reikalingesni. Bet prašo, kad jis su žmona pagyventų Maskvoje trisdešimt dienų. Na, tipo medaus mėnuo.
— Gerai, o prie ko čia mes?
— Aš jau su jais dėl visko susitariau, produktų nupirkau, jiems mėnesiui užteks, mums kambarį išnuomojau. Šiandien išsikraustom.
— Ką reiškia „išsikraustom“? Iš savo buto?
— O kas čia tokio? Jaunieji gerai praleis laiką, ramiai ir kaip norėjo, dviese. Tu privalai sutikti!
— Kam? Tavo giminėms? Aš niekam ir nieko neprivalau! — Taja sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Situacija ją labiau linksmino, ir buvo įdomu, kaip toli gali nueiti sugyventinis.
— Mums, Taja. Tu privalai mums, mūsų šeimai. Prie ko čia mano giminės? Kam tu juos čia įpini?
— Aš įpinu? Tu girdi, ką kalbi? Tavo giminė pas mus nuolat! Paskutinį kartą visus produktus suėdė! O aš, beje, savaitei pirkau! Vos iki namų parvilkau. O ką padarei tu?
— Aš nieko nedariau.
— Štai būtent, nie-ko! Ir dabar tu ramiai atiduodi jiems naudotis mūsų butu, versdamas mane mėnesiui išsikraustyti į kažkokį kambarį.
Aš ne tam taip vargau ir taupiau kiekvieną kapeiką.
— Ką tu man siūlai? Atsisakyti? Ką tada apie mane giminės pasakys?
— Ai, gana. Man visai neįdomu, ką apie tave pasakys. Aš niekur neišsikraustysiu!
— Jie tuoj turėtų atvažiuoti, — gailiu tonu prabilo Tolia.
— Mano pusė buto, ir aš lieku. Tu turi teisę tvarkytis su savo puse. Ir jei pas mane bus kaimynai tavo giminaičių pavidalu, aš ištversiu.
— O aš kaip?
— Man neįdomu.
Taja liko namuose, kiek Tolia jos ir neįkalbinėjo.
Ji pasitiko sugyventinio giminę, kurie atvažiavo ne dviese.
Jų buvo gerokai daugiau.
Ir pasakė, kad Toliui priklauso ne visas butas.
Surašė gyvenimo sąlygas ir pasislėpė savo kambaryje.
Jiems, aišku, toks požiūris nepatiko.
Po kelių dienų jie išsikraustė, išsakę Toliui savo pretenzijas.
Taja padarė išvadas, su Toliu išsiskyrė ir išstatė pardavimui savo buto dalį.
O Tolia…
Jis vėl persikėlė į nuomojamą kambarį, kad sukauptų butui ir pradžiugintų gimines.



